„Visų liūdniausia, kad nūdienos žmonija beveik nebesugeba logiškai mąstyti. Tas nesugebėjimas – ne šiaip liūdnas faktas, o, ko gero, pati baisiausia epidemija, paverčianti žmoniją apkvaitusiais graužikais, ryjančiais kits kitą ir naikinančiais savo gyvenamąją aplinką. Iš tiesų dabar žmonės – graužikai savižudžiai.“
„Taigos senolis sakė: kol lauksime, kur mus kas pastūmės, kol kiekvienas pats nepradėsime mąstyti apie gyvenimo esmę, tol neišsigelbėsime iš socialinių kataklizmų virtinės. Ir nebūsime laimingi.
Ko gero, taip ir yra.“
V.Megre Aštuntoji knyga (antra dalis) Meilės apeigos

• • •

Gyvenviečių kūrimas: naujo šeimų gyvenimo modelio privalumai

Stebint skausmingą Lietuvos emigracijos situaciją, kai jaunos šeimos yra priverstos palikti savo šalį, giminės sodybų gyvenvietės būtų viena iš galimybių kurtis savo šalyje. Giminės sodybos – tai mažosios gimtinės, iš kurių susideda tėvynė. Jas kuriant kinta žmonių požiūris. Tėvynė jau kitaip suprantama, ji tampa nebe rašytiniu žodžiu, o išjausta, pamilta, sava erdve. Erdve, kuria rūpinantis jau žvelgiama plačiau, pajuntama konkreti atsakomybė ir ne tik už savo sodybą, savą sodžių, bet ir už savo šalį, tautą. Suprantama tampa tai, kodėl anksčiau mūsų protėviai, priimdami įstatymą, apgalvodavo, kaip jis paveiks septynias kartas. Čia visos sąlygos kurti sveikas šeimas – sveikas valstybės ląsteles. Tokioje meilės apsuptyje, darnioje šeimoje augantys vaikai tampa visaverčiais žmonėmis, kurie ir kurs Lietuvos ateitį. Per giminės sodybas, kuriose yra visos galimybės pratęsti protėvių papročius, ugdyti savitą, lietuvišką kūrybingumą, išsaugojamas ne tik tautos tapatumas, bet ir įnešamas išskirtinis indėlis į pasaulio kultūrą.

• • •

Kai praeitis šaukia

Eina metai, amžiai, tūkstantmečiai slenka. Užsimiršta viskas, lieka praeity.
Bet grįžta tai, kas jau patirta ir neišmokta vis.
Ir vėl naujai mes susitinkame visi. Senas grąžinam mes skolas ir baigiam užduotis kadaise pradėtas, tik prisiminti tenka jas. Vien žvilgteri atgal ir pamatai, kas, kur ir kaip. Tenai buvai ir tą sklaidei, susitikimas tas ir šis ir vėl atsikartoja jis.
Svarbu suvokti ir užbaigt, bet tuo pačiu neužsižaist….
Kiek daug gijelių gijų, vingelių vingių vinguriuoja, susipina ir vėl išsidėlioja… O išdėlioti galime tik patys juos, bet kaip tai pamatyt, suvokt, jei matymas labai ribotas, siauras kartais būna ir kaip tos galimybės neprarast, kitos jau galim neatrast…
Taip sukamės mes lyg pakliuvę į verpetą, dėliojamės mintis, jausmus atradę… Sugrįžę tie prisiminimai mums sudėlioja tam tikrus taškus, o kartais atvirkščiai – klaustukų eilę iškelia ir vėl į painiavą panyram ir tarsi iš bangų išnyram su suvokimu jau nauju, savim nauju – labiau jau pažintu ir atrastu – štai taip atrišinėjam mazgelius per ilgus, ilgus amžius sukauptus. Šitam gyvenime, štai čia, dabar naudojuosi atėjusia galimybe, juk gal vienintelė ji man duota… Bet juk ir amžinybė – ji yra ir ji šalia, tik leisk tu sau patekt į ją…

• • •

Pildantis ir užpildantis, įtraukiantis ir įsupantis, švelnus ir maloniai šildantis…
Švelnus glostymas, stipresnis gūsis, audra praėjus, viesulas praūžęs… Ir dar, ir dar… ribų nėra niekam…
Link ko ir kur, kur eiti kiekvienam, o gal vienam, gal paskiram, tik tau, tik man?..
Tiek daug gyvenimo kelių ir išblaškytų, supintų, blankių, pilkų, nepastebimų ir dar šviesių, ryškių ir laimės kupinų…
Sustoji ir dairais aplink, o gal tik bėgi ir nieko nematai, pro šalį praskrenda visi vaizdai ir tik sulietą paveikslą pamatai, jeigu išvis tu pamatai… O apsižvalgęs, ką regi, kur link eini, kur sielą savą tu vedi?
Žingsnelis po žingsnelio, mažučiais mažulyčiais kuri gyvenimą tu savą arba eini aklai… į prarają…
Kai siela šnibžda, šneka su tavim – tu negirdi, kai klykti pradeda tiesiog – tuomet pyksti – likimas keistas mat kažkoks, ramybės čia nėra jokios.
Susimąstyti prašo juk tavęs – pajust, išjaust, suvokt, atsitokėt, prabusti pagaliau, kiek dar merdėsi tuštybėj tu savoj?
Ne, ne, ne laikas dar, nepatogu, sunku, nenoriu lipt iš to, kur šilta ir jauku, lizdelį susukau šitam aš liūne, sėdžiu sau ramiai, o atitokti – reikštų brist per jį, niekai, kam vargti man labai.
Kančioj taip skendėja jinai jau amžių amžius ir vėl, ir vėl, ir vėl, ir dar gyvenimą ne vieną… Per asmenybės kiautą prasiveržt be galo jai sunku ir merdėti tamsoj turbūti nejauku, juk kaip juodos smalos tamsiausiam kubile, net šviežio oro gurkšnio įkvėpti nevalia ir vėl skandinam ją tame rusvam ūke…
Nepasiduoda ji, ląstelė klaidžioja gyva, išjudint bando, priminti tai, kas pamiršta seniai yra, seniai, seniai… prisiminimus tuos gražint, sąmoningumą atgaivint, iš pragaro išvesti pagaliau ir šviesą, Meilę sugrąžinti tau… Leisk, leiski veikti jai, sustiprink ją savom mintim, savais jausmais, pasaulį tu kitokį pamatyk – daugiau, plačiau, aiškiau, giliau – žingsnelis po žingsnelio, mažučiais, mažulyčiais Meilę atgaivink savy ir imk švytėti ja ir leisk tu sklisti jai Visatoj plačioje…

• • •