Blaškaisi tu

Savęs vis nerandi…
Ir nežinai, netgi nežinai, kur ir surast gali…
Kaip blaškomi balti žiedlapiai krentantys žemyn ir vėjo keliami vėl kylantys aukštyn…
Juk užmiršai…
Tikslai kokie, kokia ta paskirtis…
O ir… ar galėjai tu tai prisimint…
Kai išblaškytose mes gimėm plotmėse…
Apjungti negebėjo jų tėvai tavi, mani…
Ar sugebėsime mes tai, kad mūsų jau vaikai galėtų nebesiblaškyt, save surinkt, gyventi jau tikrai, įprasmint tai, kam esam sutverti?
Kenti… ir kenčiame kartu… bet pagaliau mes susitinkame abu… jau dviese… ir tai daug daugiau nei mes po vieną atskirai, ir daug daugiau nei du…
Pritraukiam mes savim kitus…
Po truputuką renkam mes save… į visumą apjungiam išblaškytas mes plotmes… kaip gera vienį just ir juo, jau savimi tikru, aplink jau vienį skleisti, kurt.
Pirmyn ir tik pirmyn, tau ranką aš tiesiu, sutraukytą grandinę mes atstatysime iš pamatų. Surinkę paskiras dalis, žinojimą susigrąžinsim pagaliau.

• • •

Naikinimo energija, kiek turime mes jos savy

Kaip ją pajust, aptikt ir kaip ją suvaldyt?
Bet visų pirma įsivardint tai turi, juk negali, kitaip nė negali, jei to nesuvoki.
Galinga tai jėga yra, griovimo lavina užverčia ji tave. Agresija sukilusi visa gali ne tik kad trapučius žiedelius sutrint, kalnus į gabalėlius ištaškyt, gyvybę gali ji atimt ir griaunanti jėga ta niršta visų pirma tavyje ir ardo juk tave ji iš vidaus, o jau tik vėliau ir į išorę išsiplieskia ji – žudyt, žudyt, žudyt… arši… ir tik akimirką nuo katastrofos, bet dar gali… gali ją sustabdyt… tik imk, imk ją atpažink, įvardink garsiai tai, užkirsk tu kelią jai, kad tavą ji pasiryžimą pajutus imtų trauktis pagaliau arba… arba taip pats tu sunaikinsi savyje… save…
Jauti kaip šėlsta, siunta ji ir blaškosi, kraštutinumų ieško ji ir jau tuomet ji užvaldyt tave pajėgs, galės ir pasireikšt materijoj ji sugebės… ir mėgausis silpnybe ji tava, triumfuos ji per tave… žaisliuku, įranku menku tebūsi jos…
Lekiu, visu greičiu lekiu su ja, nuo jos… kažkur… išjausti man be galo ją svarbu, o jau tuomet, pažinus ją iki pašaknų, apsaugota dviejų aš angelų atsitokėsiu pagaliau ir pasakysiu stop.
Ji teigiamus ketinimus puikius neša savimi, tik būdai žiauroki pasirinkti…
Prisirišimus mažinti per ją gali ir darną atstatyt savy, bet… tikimybė nuslyst tame tikrai yra ir kai per plauką tu susiduri su josios pasekmėmis galimomis, gilų sukrėtimą patiri… atsitoki… ir per tai atsirišimas įvyksta galutinai, stiprias programas uždarai ir jau pirmyn žengi.
Ir lyg liga prasirgęs, tą patirtį su ja, kaip imunitetą įgyji.

• • •

Žmonės nuostabieji

Susitinku. Tave. Ir jį. Dar ją.
Kiekvienas jūsų tokie savotiški, tikri. Pasauliai visiškai skirtingi ir neatrasti. Taip noris perprasti, pajusti jus, pažint.
Tiesiog žvilgsniu savu neriu į jus. Ir siela džiūgauja mana panirusi į transą ir ten atrasdama.
Jaučiu, jaučiu tave. Jaučiu gelmes tavas. Patsai atskleidi man jas. Rodai, supažindinti bandai, atskleisti viską išsamiai.
Visatos sukas savos kiekviename iš mūs, skirtingos jos, bet susijungia jos į neapsakomo gražumo vienį. Taip norisi ir jį pajust, jame pabūt.
Ranka į ranką, petys į petį stovime kartu ir šypsenos papuošia veidus mūs ir džiugesys nerimsta širdyse, atsiduriam vieni kitų glėby – saugu, jauku ir vieny visiškam esi.. kaip gera būt žmogum ir žmones nuostabius sutikt savam kely.
Dėkoju jums, dėkoju jums visiems, už tai, kad esate tiesiog, kad panorėjote pasaulį šį išvyst, kad atėjot tam, kad jį pakeist, sušildyti savom širdim.

• • •

Svajonės gimtis

Svajonė proto sukurta ar tai ji – svajonė ta tikra?
Čia ir dabar svajones žmonės fantazijom vadina ir laiko jas miražais netikrais.
Kodėl neleidžiam mes sau kurti laimės, grožio? Kodėl sau patys užveriam duris? Kodėl lengvai taip pasiduodam?
Kūrėjas ar prašytojas esi? Ar nori duoti, ar sau paimti viską trokšti?
Ir kam mes sutverti? Kokia mūs užduotis?
Ar vienyje esi, ar nori būti paskira dalis? Bet juk ta dalis, kokia bebūtų ji, nuo vienio atsijungus greit išseks ir žus galutinai…
Kūrėju panorėjus būti, teks perlipti per nedarną savy – iš jos išsivaduoti ir būt, gyventi jau naujai, pusiausvyrą atkurti.
Ir štai tuomet, toje darnoj tu kurt galėsi jau naujai. Iš kiauto to prašytojo išsivadavęs atgausi šviesaus kūrėjo jėgą tu tikrai.
Kūrybinė energija sukilus svajonę šviesią pagimdys ir tik išjausti ją reikės.. ir neprireiks jokių tam pastangų, tiesiog būsi joje ir mėgausies palaima teikiama. Alpulį pajusi nuo kūrinio, sava siela sukurto, energijas jau apjungus darnoj savy.
Kokia šviesa tame ir džiugesys, kokia svajonė Meilėj kuriama..
Galiu, aš pagaliau galiu, kuriu ir grožį, džiaugsmą savimi nešu.

• • •

Nebūtyje pražūti

Tuštybės mugė, ji tokia smagi, puikybės žaidimus žaidi.
Lyg magnetu pritraukia pinigai, daiktai – sau imidžą kuri. Garsiausi brendai švyti prieš akis lyg naktį lempos viliojančios plaštakes artyn. Neri. Taškaisi pinigais, juk jie tam ir skirti, kad džiugesį sukeltų tau širdy.
Iliuzija – ji tokia juk maloni.
Geri, į save geri tuos malonumus tuščius ir vis neužsipildai jais, lyg ta juoda skylė… Vis trūksta, dar ir dar mažai… Viena akimirka, kita – sublyksi ir vėl užgesti… Deja, blizgučiai mirga neilgai, kaip konfeti patrankos – plykst! Ir vėl pirmyn į lenktynes… Dar vienas – plykst! Ar perdegsi taip greit?..
Iliuzijoj esi, o kur tikslai Tikri? Gyvenimas Tikrovėje – koks jisai? Prioritetai, kur jie? Ir jausmas pagaliau – kokie Tikrovėje jausmai?
Kaip laimės būseną, jau ne miražinę, sukurt? Kuo paremta ji?
Kaip iš juodos skylės pavirst į saulę šildančią visus aplink ir traukiančią savęsp link, nes gera kiekvienam išties tą šilumą pajust, paglostytam ir pamyluotam būt šiltų tų saulės spindulių.
Po trupinėlį mažą, bent tokį, neši savy ir daliniesi su visais, savam gyvenime tu sutiktais. Dosnumo kupina širdis dalina šviesą nepaprašydama nieko atgalios ir teikia tuo palaikymą tai mažutei mažutytei dalelytei klaidžiojančiai kiekviename iš mūs, kad sustiprėjus jai ir aplinkinės imtų bust.
Tikrovėje tik viena nesibaigiančią laimės būseną sukurti gali – tik Meilė Tikra tam pajėgi, kai ji tavojoje širdy.

• • •
1 30 31 32 33 34 37