Vyriškoji energija

Tvirtybė ir galia, stiprybė ir drąsa.
Tu šiam pasauliui atėjai, kūrėjas tu esi jame. Žavinga ta energija tava, tvirtybė tavo jaučiama, tava galia, tas ryžtas tavas, savarankiškumas, pasitikėjimas kūryboj savoje.
Atsakomybė tavo jaučiama visame kame.
Rūpestingumas ir jauki ta apsauga tava dar pastangos, kad laiminga taptų, būtų tava šeima.
Tu tiek savim neši ir tiek kuri, ir visą juk save tu stengies atiduot, kad tik sukurtum laimę, džiugesį savojoj aplinkoj. Pasaulį stengiesi pakeist ir naujo kuo daugiau jame paskleist.
Energija ta vyriškoji, kokia ji nuostabi ir kaip nemokam mes moterys dar jos priimt, ir koks tas mūsų elgesys.. Tu įdedi tiek pastangų ir tiek jausmų, tiek nuveiki įvairiausių darbų ir vis neši ir viską atiduodi jai, bet vis ir vis ir dar vis viena negana.. kol.. bet čia, štai šitame taške, ir sustokime..
Aš moteris esu ir moterų visų vardu į jus visus ir į kiekvieną atskirai kreipiuos.
Atsiprašau. Atsiprašau už tą nesupratimą jūsų paskirties ir užduoties, už begalinį savanaudiškumą ir norą jus užvaldyt, turėt – pasisavint, prisirišt, už lūkesčius tuos begalinius ir už reikalavimus nuolatinius, už nesupratingumą ir už skaudulius visus, už negebėjimą laimę savimi sukurt ir džiugesiu spindėti jums, už negebėjimą mylėt tikrai, už tai, jog stumiam įstabiausią Dievo dovaną – Meilės energiją mes nuo savęs ir neišmanom, kaip tinkamas sukurti sąlygas būti Jai.
Savim ir tik savim tai perkeisti galiu ir garsiai ketinimą tą išsakiusi jau veikti aš imu.
Meilės energija, juk ji tokia tyra ir nuostabi ir kai pajusti ją imi ir pamažu pažint, taip noris Ją dalint.
Tuomet gali priimti ir pamilti vyrą jau tyrai ir nieko sau nereikalauti, nenorėt, tik Meilę, šviesą dovanoti, skleisti savimi, ne laukti iš tavęs, o pačiai tave laimingu padaryt.

• • •

Prasidėjo nuostabi nauja diena. Maloniai glostantis vėjelis žadino iš sapnų karalystės, įstabiai kvapnus, pavasario gaiva dvelkiantis oras nuteikė dar maloniau, iš už debesų besišypsanti saulutė žadėjo dar vieną, kupiną netikėtumų ir atradimų dieną. Ir kiek jų šiandien daug, kiek pasipylė staigmenų, kiek potyrių, kiek atradimų vėl ir vėl naujų.
Imu tave už rankos ir vedu ir einam mes kartu, susipažįstam su pasauliu jau lyg naujai štai atrastu, nepažintu. Tas akmenėlis dovanų, tas gyvūnėlis šiltas ir meilus, tartum gėlėm pražįsta meilė vėl naujai. Atrodo, net netelpa viskas viduj, veržias lauk ir sklinda jau aplink, jei tik, jei tik…
Tad dar ir dar kartą sakau – kaip gera čia gyventi, Visatoje šitoj, ir dar, ir dar dėkoju Tau ir nenustosiu niekuomet daryti to.

• • •

Debesys ims sklaidytis
Saulė skaisčiai nušvis
Josios įgaus galių kilti aukštyn
Šimtais tūkstančiais veršis
Aukštyn tik aukštyn
Patirti palaimą jos trokšta
Tapti Dievo vaikais
Jums lemta užgimti karštaisiais saulės spinduliais
Kilkit jūs kilkit ten aukštai aukštai

• • •

Kai Meilės prioritetai tampa jau kitie

Kai žmogų naują sutinki, į ką žvelgi?
Ar esatį jo nori tu pajusti, ar kūnas sužavi, gal traukia jojo padėtis, daiktai prabangūs, mašina nauja ir piniginės storis? Įvertini, pasižvalgai, tuomet nusprendi – šis gerai, pakankamai jau turi jis, o anas dar per mažai.
Dabartyje ta „meilė“ štai tokia yra, o ir ne vien tik tai… Dar supratimo, dėmesio pareikalauji, saugumo, dažnai matuojamo pinigais, bijai prarasti „brangų savo daiktą“, todėl pavydo pliūpsniais jį apdalini. Ir „myli“ tu dažnai ne tikrą žmogų, o įvaizdį tik jo, kuris sukurtas tavo juk paties…
Ir būna, kad tikrovėje prabudęs niekaip atitokti negali, kur dingo tas „žmogus“ nesupranti… Kur „meilė“ išgaravo jo, tava ir ar buvo ji išvis kada?
Dažnai mes nesuprantam, nesuvokiam, kad Meile mes vadiname tik pakaitalus jos, bet iki to priėję jau galim perkurt visa tai, pakeisti pagaliau Meilės prioritetus ir imti jau mylėti Meile ta Tikra. Be sąlygų, be lūkesčių, be baimės jį prarast, juk jis niekad nepriklausė ir nepriklausys niekam, mylėti tikrą žmogų, tokį, koks jis yra. Bet tam pažinti jį turi pirma… Pažinti jo jausmus ir pamatyti jo žvilgsnius, išjausti sielą jo, esatį pajusti ir priimti, pamilti kiekvieną aštrų jo kamputį… Ir nevaržyti „meile“ jo sava, nes Tikra Meilė, tai Laisvė juk yra.. Ir gera būt tame jausme, ir gera juo įsupt tave, ją visą atiduoti tau.. kad tik gebėtum savo ledą ištirpdyt, sušilt tame jausme…

• • •

Mintis išnyra nejučia.. Pagaut, suvokti noriu ją.. Iš kur ateina ji sužinoti įdomu, o gal išties visai tai nesvarbu? Kokia josios reikšmė, kuo ją kuriu? Iš kur pakyla manoji kurianti mintis? Ir kam man šiukšlintis kitokiom mintimis?
Dažnai panirę estime šiukšlyne mes savų minčių – analizuojam viską, vertinam bet ką ir kapstomės po tą šiukšlyną, bet naudos iš to nėra..
Kūryba mūsų vyksta į vieną ar į kitą pusę, susikuriam mes situacijas juk įvairias ir vietoj to, kad pamokas paėmę mes padėkotume tam kiekvienam sutikusiam dalyvaut jose, tik narstom, kapstom, kaltinam kažką, kitam mes priekaištaujam, kodėl tu taip, o ne anaip pasielgei ar pasakei, kodėl tu tokį būdą parinkai, bet ar kitokį tu priėmęs būtum, sureagavęs į visa tai?..
Nusilpę esam dabarty, nusilpusi kūrybinė mintis, sąmoningumo jokio juk beveik nėra, tad ir kūryba tik tokia.. Lyg akli kačiukai klaidžiojam laike ir erdvėje, savuos jausmuos, kuriuos dažnai blokuojam žvelgdami mes atgalios.. Tenais aš susikūriau dalykų daug sunkių, skausmingų sau ir tau, todėl geriau dabar man nieko jau nejaust, nieko neišjaust, užsiblokuoti visa tai ir barikadas aukštas pastatyt, kad nuo viso pasaulio pagaliau jau apsigint.. tik.. pasaulis tas ne kieno kito, o tavo kuriamas paties, kiek barikadų bestatytum niekas nuo to nepasikeis.. kol „mėšlo“ neišsikuopsi viduje, savy, kol sąmoningas vėl netapsi ir nepradėsi tu pasaulio Meilės akimis regėt..
Iš Meilės ir tik iš jos gimsta tikroji kurianti mintis ir josios ta galia pasaulį gali sutvarkyt, perkeist ir darną atstatyt. Tuomet ir tik tuomet tu virsi vėl žmogum, kūrėju jau tikru..
Tad širdį savą tu atverk, atverk plačiai pasauliui tu savam, žmonėms ir Meilei leiski išsiskleist ir šildyk ja, tu šildyk ir nieko iš kitų nereikalauk, nelauk, jie nepajėgūs dar ir nepajėgs jie tol, kol savų širdžių jie neatvers.. Bet virsmas vyksta, kinta viskas pamažu, mes kintam, daromės kitie ir vis daugiau jau mūs Meilei atveria vartus savoj širdy.
Tad švieski, Meile, šildyki visus, savus vartus atvėrus aš leidžiuosi apglėbiama, įsupk mane ir leisk savim sušildyti kitus. Tiek laiko, amžius ištisus, stūmusi tave, pagaliau, pagaliau aš prabudau, supratau ir jau kitaip pasirinkau. Nusimetu tuos lūkesčių pančius sunkius ir myliu, myliu visus. Energijos tavo kupina lyg indas užpildytas gyvybingo vandens ir žinau, jaučiu, kad ir kiek dovanočiau aš jos, energijos tos nuostabios, ji niekada neišseks ir visad būsiu jos kupina, kaip šaltinio versmė gyvybingai nuolat besiverždama niekad neišsenka, nes taip sutverta..
Galų gale aš Meilę pažinau ir tik per Ją, tiktai per Jos energiją nuostabią tiek atradimų aptikau, tiek naujo savyje, pasauly šiam, tiek džiaugsmo požiūry naujam.. Taip gera man mylėt ir nieko nebereikalaut, tiesiog gera būt šitam jausme ir leisti jam pasireikšti per mane.. visoj erdvėj aplink mane..
Dabar, dabar jau supratau, kaip Meilė pakelia žmogų ant savų sparnų, kaip neša Ji.. ir noris skrist kartu su Ja..

• • •
1 32 33 34 35 36 38