Mintis išnyra nejučia.. Pagaut, suvokti noriu ją.. Iš kur ateina ji sužinoti įdomu, o gal išties visai tai nesvarbu? Kokia josios reikšmė, kuo ją kuriu? Iš kur pakyla manoji kurianti mintis? Ir kam man šiukšlintis kitokiom mintimis?
Dažnai panirę estime šiukšlyne mes savų minčių – analizuojam viską, vertinam bet ką ir kapstomės po tą šiukšlyną, bet naudos iš to nėra..
Kūryba mūsų vyksta į vieną ar į kitą pusę, susikuriam mes situacijas juk įvairias ir vietoj to, kad pamokas paėmę mes padėkotume tam kiekvienam sutikusiam dalyvaut jose, tik narstom, kapstom, kaltinam kažką, kitam mes priekaištaujam, kodėl tu taip, o ne anaip pasielgei ar pasakei, kodėl tu tokį būdą parinkai, bet ar kitokį tu priėmęs būtum, sureagavęs į visa tai?..
Nusilpę esam dabarty, nusilpusi kūrybinė mintis, sąmoningumo jokio juk beveik nėra, tad ir kūryba tik tokia.. Lyg akli kačiukai klaidžiojam laike ir erdvėje, savuos jausmuos, kuriuos dažnai blokuojam žvelgdami mes atgalios.. Tenais aš susikūriau dalykų daug sunkių, skausmingų sau ir tau, todėl geriau dabar man nieko jau nejaust, nieko neišjaust, užsiblokuoti visa tai ir barikadas aukštas pastatyt, kad nuo viso pasaulio pagaliau jau apsigint.. tik.. pasaulis tas ne kieno kito, o tavo kuriamas paties, kiek barikadų bestatytum niekas nuo to nepasikeis.. kol „mėšlo“ neišsikuopsi viduje, savy, kol sąmoningas vėl netapsi ir nepradėsi tu pasaulio Meilės akimis regėt..
Iš Meilės ir tik iš jos gimsta tikroji kurianti mintis ir josios ta galia pasaulį gali sutvarkyt, perkeist ir darną atstatyt. Tuomet ir tik tuomet tu virsi vėl žmogum, kūrėju jau tikru..
Tad širdį savą tu atverk, atverk plačiai pasauliui tu savam, žmonėms ir Meilei leiski išsiskleist ir šildyk ja, tu šildyk ir nieko iš kitų nereikalauk, nelauk, jie nepajėgūs dar ir nepajėgs jie tol, kol savų širdžių jie neatvers.. Bet virsmas vyksta, kinta viskas pamažu, mes kintam, daromės kitie ir vis daugiau jau mūs Meilei atveria vartus savoj širdy.
Tad švieski, Meile, šildyki visus, savus vartus atvėrus aš leidžiuosi apglėbiama, įsupk mane ir leisk savim sušildyti kitus. Tiek laiko, amžius ištisus, stūmusi tave, pagaliau, pagaliau aš prabudau, supratau ir jau kitaip pasirinkau. Nusimetu tuos lūkesčių pančius sunkius ir myliu, myliu visus. Energijos tavo kupina lyg indas užpildytas gyvybingo vandens ir žinau, jaučiu, kad ir kiek dovanočiau aš jos, energijos tos nuostabios, ji niekada neišseks ir visad būsiu jos kupina, kaip šaltinio versmė gyvybingai nuolat besiverždama niekad neišsenka, nes taip sutverta..
Galų gale aš Meilę pažinau ir tik per Ją, tiktai per Jos energiją nuostabią tiek atradimų aptikau, tiek naujo savyje, pasauly šiam, tiek džiaugsmo požiūry naujam.. Taip gera man mylėt ir nieko nebereikalaut, tiesiog gera būt šitam jausme ir leisti jam pasireikšti per mane.. visoj erdvėj aplink mane..
Dabar, dabar jau supratau, kaip Meilė pakelia žmogų ant savų sparnų, kaip neša Ji.. ir noris skrist kartu su Ja..
8 rugsėjo, 2016
Proto valdžia dabarty
Užgniaužę jausmus, lyg robotai, žygiuojam per gyvenimą protui atidavę visą ir visko kontrolę. Visose srityse valdo jisai, pavargęs, blaškus dabarty, nepaveža krūvių tokių jam sukrautų.
Išlaisvint bandau, išvaduoti kitas aš savo dalis, kad vėl tapti, būti žmogum, energijas visas savo apjungt ir darną sukurt, gyvent širdimi, siela sava pagaliau ir trečią energiją – žmogiškąją atkurt.
Ne taip ir lengva man šitam kely, bet užsispyrimo pakankamai many.
Sustoji, sutrinki, kaip elgtis kartais nežinai, bet kelias po truputį jau ryškėja prieš akis – iliuzija jau sklaidos, tikrovę pamatai, budrumą išlaikydamas aplinkoj susiorientuoti bandai ir, jei pačiam tai sunkiai einas, kitas tu sielas sutinki ir apsijungę jūs tikslai ir ryžto, ir drąsos priduoda, atsakymai ateina jau lengvai.
Stebiu, klausausi įdėmiai – Visatos visad siunčiami ženklai.
Visatos dėsniai veikia nuostabiai. Ir atspindį regiu, atoveiksmį jaučiu, Visatos gausą aš patirt galiu, laisva valia kuriu – atsakomybę savo aš tame jaučiu, kiekvienoje minty ir kiekvienam savam jausme, veiksme – mąstau, kaip gali tai įtakoti aplinką. Dėkinga už visa tai esu. Ir tik per jausmą savą aš tai išjaust, suvokt galiu. Kodėl tu, prote, viską nori kontroliuot? Renkuosi jau kitaip dabar, renkuosi būt žmogum tikru ir trokštu žmogišką energiją atkurt.
Tau trūksta vis žinojimo, žinių tu atkapstyti vis daugiau bandai, nežinomybė slegia dar tave. Aš nežinau – sakai. Bet ar žinojime esmė visa? Sąmoningumą žinios ar atkurs ir išmintis nuo jų prabus? Taigi kodėl tuomet pasaulyje tiek mokslininkų garsių, o darbai kur jų? Kame paskendus jų mintis, energija gaji? Kodėl tiek protų didelių ir veda jie mūs Žemę pražūtin? Naikinimo energiją maitina jie sava galia.. Kokia mūs proto paskirtis yra? Protas – protą – pro-tą praeinanti mintis ar jausmas įgauna kitą išraišką.. vadinasi, mūs Protas tai jungtis yra su pasauliu materialiu – o dabarty valdovu tapo jis paverstu?..
8 rugsėjo, 2016
Gyvenimas tarp gyvenimų
Gaivinantis Meilės gurkšnis įkvepia naujas jėgas tavy ir į palaimą panyri… Naujam gyvenime esi, jį naują tu kuri, kai keliose dienose gali tilpti visas jis. Dešimtmečius pragyveni.
Kokia gelmė ir koks tas patyrimo gylis… vaizdai tau prieš akis išnyra… jausmų banga įsupus pakelia ir nuneša tenais. Koks grožis kuriamų svajų – spalvų, jausmų ir patyrimų atrastų…
Nereikia šaukti vienas kito mums, nereik kalbėti mums, tik laikomės už rankų, žiūrim į akis ir nyrame gilyn ir vis gilyn ir sieloj mes viens kito atsidūrę, pajuntame kvietimą tą ir leidžiam Meilės žiedui išsiskleisti mumyse.
Tas įstabumas jo, energijos šviesios gausa atveria galimybes kitas…
Kalnai gūbriuoti, statūs ir aukšti į debesis įkopt gali. Danguj esi. Žydrynėj, toliuos ramiuose plauki… Taip lengva, gera ir jauku, tiesiog skrendu, nešu, kuriu…
Akimirka šita – ji mums skirta, tarp tų erdvių, tarp tų laikų ir šiam svaiginančiam sūkuryje, mes atsiduodam jam… ir kur nuneš mus – nesvarbu, jei tik Meilėje kartu…
„Visų liūdniausia, kad nūdienos žmonija beveik nebesugeba logiškai mąstyti. Tas nesugebėjimas – ne šiaip liūdnas faktas, o, ko gero, pati baisiausia epidemija, paverčianti žmoniją apkvaitusiais graužikais, ryjančiais kits kitą ir naikinančiais savo gyvenamąją aplinką. Iš tiesų dabar žmonės – graužikai savižudžiai.“
„Taigos senolis sakė: kol lauksime, kur mus kas pastūmės, kol kiekvienas pats nepradėsime mąstyti apie gyvenimo esmę, tol neišsigelbėsime iš socialinių kataklizmų virtinės. Ir nebūsime laimingi.
Ko gero, taip ir yra.“
V.Megre Aštuntoji knyga (antra dalis) Meilės apeigos
26 rugpjūčio, 2016
O Lietuvoje gera būti arba vakarėjanti miško pasaka
Ar susimąstytum kada nors, kad tik keleta kilometrų skiria dvi skirtingas erdves, du skirtingus pasaulius, o juk žmonės į kosmosą skrenda, čia pat, po savo nosimi esančio nepažindami, nematydami ir juolab neišjausdami, tokį grožį tiesiog atmesdami…