Laisvi kaip paukščiai nardom tarp bangų ir vėl padangėj susitinkam, lyg atskiros bangelės mes putojam, kylam, šėlstam ir vėl panyram susiliedami į vienį, vieningą jūrą, vandenyną ir vėl iš jos pakylam. Kodėl banga tokia galinga – nuplaunanti krantus ir skardžius bejėge tampa siautuly audrų, kodėl audra tokia siaubinga – tik virsmas amžinam kely, kodėl užmiršome mes amžinybę, atsižadėjom jos, kodėl į laikinumą kritom ir žaidžiam tuos yrančius jau žaidimus? Nauja aušra sušvito,… o matymas nejau ar nepakito? Pasirinkimas vienas, paskiras mums kiekvienam ir nežinia tenais tu pasiliksi ar žengsi jau naujai, ar prapultin nugrimsi, o gal į šviesą tu pakilsi.
Kai skendėji giliai giliai lyg beribiam juodam vandenyne, rodos, be vilties iš ten pakilti ir išvysti šviesą, Visata tau atsiunčia žmones, kurie savo atviromis, meilės kupinomis širdimis lyg dideliais, galingais, angeliškais sparnais ima kelti, nešti tave į šviesą. Jauti sparnų jėgą, apglėbiamos erdvės dydį ir galiausiai išnyri į įsupančios šviesos plotmę, plotmę, kurioje gera būti, kurioje veriasi ir švyti tava širdis. Junti begalinį dėkingumą tam angelui su nuostabiais, did…eliais, galingais, švytinčiais sparnais. Junti dėkingumą Visatai, atsiuntusiai tą angelą tau į pagalbą, angelą ir vėl išnešusį tave iš pražūties, angelą, padedantį tau užsiauginti savus sparnus, kuriais galėsi jau bet kada pakilti.
Susikabinam rankom – jos tokios malonios, švelnios ir rūpestingos, jose jautiesi toks saugus, ir mokaisi skristi, skristi savais, dar silpnučiais sparneliais. Kai rankos pasileidžia, jauti kaip jie tavęs dar neišlaiko, tik trumputį laiko tarpą toje palaimoj išbūni ir vėl krenti (ar puolę angelai tai tie, kurie skraidyti nebemoka, nevaldo jie savų sparnų?), vėl pakelia tave tie žmonės-angelai. Pažįsti šviesą vis labiau ir savus sparnus labiau vis įvaldai, skraidyt pavyksta vis ilgiau. Kaip gera čia – su angelais skraidau ir kiek aplink jų daug.
Prabėgo dienos, savaitės, slinko mėnesiai… Atrodė, viskas tęsiasi taip ilgai… Tik… Atėjo diena, kai tas ilgesys ėmė rimti, jo nebeliko, gyvenau čia ir dabar, viename taške – be ilgesio, be praeities ir be ateities. Nebuvo nieko, nieks neegzistavo, tik šiandieną sutikti žmonės, besišypsantys žmonių veidai, tiesiamos žmonių rankos, atveriamos žmonių širdys. Taip, žmonės, jie egzistuoja, jie tokie nuostabūs, jų dar yra, juos gali sutikti netgi netikėčiausiose vietose ir suvokti, kaip gera gyventi tarp jų, su jais.
Kodėl gyvenime tu toks žiaurus?
O ne! Tu nuostabus!
Ir koks įstabumas, kokia šiluma apima, įsupa tave, kai sutinki šildančią širdį ir suvoki – aš, aš taip pat noriu šildyti, šildyti tave ta nenumaldoma, meile spinduliuojančia šiluma.
Ir ačiū, ačiū už tai, už tą šilumą spinduliuojamą meilės kupina širdimi. Ačiū tau gyvenime!
Atverti širdį, pajusti save, savo sielą pažinti, ryšius nutrauktus atstatyti – štai ko trokštu aš dabar. Juk nepažįstam mes dabar nei savęs, nei Dievo. Visatos esame dalis, o ryšiai nutraukti visi. Vaizduojamės, kokie reikšmingi esam, bet ar ilgai juk medis išgyvens be savų šaknų, juk ar ilgai žmogaus gyvybė dar pulsuos, jei mūsų širdis, nusprendus susireikšmint, ims ir atsiskirs nuo kūno viso? Parazituojam mes dabar, tik siurbiam, siurbiam, dar mažai ir Dievo reikalaujam – duok daugiau, va šito neužtenka, o kurt nenoriu pats. Juk viskas mums jau atiduota… Kaip liūdna, šalta turėtų būti Tėvui mūs…
Kur gyvenimo ieškot, kaip jį surasti, kaip prasibrauti per tą asmenybės sukurtą narvą? Bet juk pirma suvokt turi, kad tu jame tik gyveni (egzistuoji) – be tikslo, be prasmės, be meilės (tik su jos pakaitalais). Kada tu atsigręši ir susimąstysi? Ar tik mirties šešėlis pasibeldęs tave pažadins iš tų apžavų?
