Pargrįžus į save

Kaip gera, kai galiu būti savimi…

Šalia Tavęs…

Silpnute ir gležna…

Ta, tokia esu kokia…

Ir jaučiuosi tokia saugia…

Juk nepatyriau tokio jausmo dar niekada…

Galiu pasitikėti Tavo ištartu žodžiu…

Žinau, išpildysi jį Tu…

Tavu tvirtu žodžiu…

Ir kur bebūtum Tu, atstumas tas, visiškai jis nesvarbus…

Žinau, nereikia pagaliau man viso ko prisiimti sau…

Tu vyriškai tvirtai tari ir atsakomybę vyriškai drąsiai neši savim…

Nereikia klausti man…

Tu Pats į net neužduotą klausimą man atsakai…

Ar gali būti moteriai ramiau, saugiau nei štai toks atsakingas, rūpestingas elgesys?..

Visas žemynas skiria mus, bet to aš nejaučiu, tasai jausmas toks pats stiprus, kaip kad stovėtum Tu šalia ir žvelgtum savu giliu žvilgsniu…

Manasis Angele, kokia laiminga aš esu, kad Tave aš sutikau…

Kad Tu sutikai būt šalia manęs…

Kad ištarei: „Esu, būsiu šalia.“

Senoji patirtis – skaudi, sunki, nuplaukia lyg sunkūs debesys tolyn…

Lyg saulė toji Tu pasirodei manam danguj…

Žinau, neliksiu niekados viena…

Žinau, matau, jaučiu…

Tavus sparnus apglėbusius tvirtai…

Jais apglėbta saugi esu… rami… laiminga po viso ko… Esu savim… jau pagaliau… tapau…

Tikiu Tavim kaip saule, patekėsiančia rytoj…

Rytoj su saule Tu pakilęs vėl žodį skambų ištarsi man… Šiandien savu žodžiu miegoti palydėjęs…

Nuotraukos autorius: John Towner

Šaltinis: Unsplash.com

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.