8 rugsėjo, 2016 by Donata

Pereit pragarą turi, kad ta patirtimi, išjautus visa tai, praėjus jo visus ratus, galėtum jau pasidalint

Pirmasis žingsnis visame kame, nuo ko prasideda visa kaita, sau įsivardinti, suvokt, kokiam taške esi, kas netinka tau jame ir kuo nori tapti, būt, gyvenimą kokį nori kurt savim.
Žingsnelis, rodos, menkas, bet būtent jis, būtent jam pakankamai drąsos reik turėt, atrast savy. Juk nemalonu yra pripažinti, visų pirma sau, kitiems tai dar sunkiau, kad problemų liūne ir nuolat kartojamų klaidų dabar tu gyveni, baimė klyst lyg pančiai veržia kojas ir rankas, o pripažint savas klaidas, vadinasi, su sava saviverte susidurt – atsilaikysi ar prieš ją, nes tikrai juk paprasčiau „krūmuos“ savuose sėdėt ir nosies nė iš ten nekišt.
Problemų turi gal kažkas, tik ne aš.
Bet jei žengi, tuomet tu jau gali, pasiruošęs tam esi.
Ketinimą suformulavus ir garsiai jį išsakius, energija ima plūst į jį, jei noras eit link to kyla iš širdies. Vien protu norėdamas iš vietos netoli pajudėsi, energijos tame nebus… tarsi tuščia vieta… dar viena butaforija… ir vėl kuri tu ją…
Energijos srautai… suka, įsuka, kelia, pakelia, išjudina, įaudrina virsmus… virstu, verčiuosi nuo kojų ant galvos, nuo galvos ant kojų ir vėl aukštyn kojomis esu…
Pragare gyvenu… Sunku, be galo sunku akis praplėšt ir pripažint… Skęstu, dūstu ir ašarom springstu… Virpulys siaubingas kūną krečia, suvokimai širdį varsto lyg strėlėm ir kai atsiduriu mėšliniausiam aš rate… išprievartavus jau save… ir panikoj baisioj nuo rankų tų stiprių… visiškoj duobėj esu… susidūriau ir perėjau viską, ką tik išmaniau… pagaliau save jau atkračiau…
Kai savą dugną pasieki, tuomet belieka iš ten lipt…
Ir noras, jau pagautas širdimi, stiprėja jis. Kol dar pati silpna esi, palaikymo sulauki, kad imtum tu tvirtėti ir drąsiai žengt pirmyn.
Per slenkstį nemalonų teko žengt, ten suklupau nesyk, bet… nebebijau jau klyst… štai aš tokia netobula ir man drąsu tai pasakyt.
Į naują pasaulį įvesta… Švelnia ranka…