18 gruodžio, 2016 by Donata

Puikybei nesuvokiamas Meilės pasaulis tiesiog yra

Kodėl tai taip sunku suvokt, suprast?
Kodėl taip norisi sudėtingume tam palikt, gyvent?
Ir niekaip nesinori to priimt, jog ėjimais visai paprastais laimę sau pačiam ir aplinkiniams tu sukurt gali.
Mylėt taip paprasta išties, mylėt tikrai – ne prisirišimuose sėdėt.
Sukurk gyvenimą nuostabų savą, laimingas tapki, būk, aš meilės, laimės palinkėsiu tau, nusiųsiu ir savos dar dovanų, kad tik laimingas taptų, būtų mano mylimas žmogus.
Senki, kaip senka upės, negaudamos vandens…
Mylėk, tiesiog mylėk, širdį savą tu atverk, atvėrus ją energija jau gyvybinga į tave tekėti ims, atgysi, sustiprėsi ir pradėsi vėl mylėt, gyvenimo įstabumą tu pažint.
Bet ne… ne, ne, ne… puikybė tavo atsakys. Kodėl ir kam? Kam reik man sudėtingo, nesuprantamo pasaulio to ir meilės tos – mylėti juk sunku…
Ar taip? Ar iš tiesų?
Kai Meilė priimti nori į savą glėbį, laukia Ji tavęs ištiesusi plačiai rankas, atatupstas tu traukies – ne, ne, tai pareiga… ne, ne… juk skausmas ten… ko nori Ji gal iš manęs… ne, ne…
Nenori Ji, nieko Jai nereik… Ji myli, tiesiog štai taip lengvai ir paprastai…
Per paprasta sakai, tiesiog štai taip būti mylimam, kai toks netobulas esu ir tiek pridaręs aš klaidų?..
Jai tai nesvarbu…
Gal nori mane Ji įvilioti į savas pinkles?..
Ar?… Ne Jos tai įrankiai, puikybės tai žaislai yra… Todėl puikybė sprendžia per save, per savo (Tik) prizmę mato ji ir niekaip, na niekaip nepavyksta Meilės jai suprast…