Puikybės žaidimai jau sužaisti, kaip gera iš jų išsilaisvinti

O gal? Vis dar? Dar kart?
Kartelį šitą, na tik šį…
Sukūriau progą tinkamą juk štai…
Prašau, prašau… pažaisk dar kart.
Į nuoskaudos linksmuosius kalnelius tu pasileisk.
Tą maišatį sukelk viduj… leisk jai pabūti dar…
Ir ašarų upeliai… čiurlena jie juk taip smagiai…
Ir dar… isterijos tos scenos… juk tai kuo tiek tu laiko gyvenai…
Prašau, na leiski dar, dar leiski sau pati… prašau, prašau tavęs…
 
Kiek galima? Užteks. Na nebenoriu to daugiau.
Juk mano (tik) noras Čia svarbus. Ir galima tik tiek, kiek leisiu sau pati.
Ir štai tuomet nusišypsau. Ir šypsosi man Visata plačiai – ačiū Tau už tai.
Taip, aš, tik aš galiu.
Ir nebenoriu to daugiau.
Kaip gera jau būt, gyvent kitaip. Na taip, tu vis dar nerimsti, bet ir… silpsti… labiau ir vis labiau silpsti…
Ir šypsausi. Ir dar. Ir dar daugiau.
Kaip lengva taip, džiugu. Save jau tikrąją jaučiu.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.