15 lapkričio, 2020 by Donata
Stebuklas esi
Tą naktį…
Kai už lango žemę gaubė aklina tamsa…
Naktis juk tam yra, kad tamsoje… galėtum geriau išgirst save…
Aš dėkingumą savą išgirdau… Jisai skambėjo Tau… Tad išsakiau… Neverta jį laikyti sau…
Nustebino tuomet aidas nuskambėjęs atgalios…
Žodžiai tie Tavi… jie buvo tokie paprasti…
Tas paprastumas nuvilnijęs sudėtingumo jūroj…
Stebėjau jį… ir patikėti sunku buvo…
Virpėjo visas kūnas…
Pajusti tai aklinoje tamsoj neįprasta taip buvo…
Ir net nespėjau susivokti, kaip žodžiai ėmė lietis… per kraštus… šilti… karšti…
Karščiuojantys jausmai… ir kūnas…
Juos atvėsino ašarų srautai… tarytum susilieję su jūra…
Kiekvienas žodis Tavas… kas nepatirta taip seniai…
Nejau… nejau… Tas klausimas kirbėjo taip ilgai…
Nejau išties šiame pasauly dar gali?.. Sutikti Žmogų… ir patirti Jo rūpestį… Taip nuoširdžiai…
Draugai… draugais kuriuos laikiau tiek metų… išsisklaidė kaip rūkas saulės šviesoje… Ar buvo tai išvis? O gal iliuzija tai tik?..
Ir štai iliuzijų migloj Tu išnirai… Jas išsklaidei… Nuo skausmo išvadavai…
Suvokiau, kaip gera būt savim… Nebesislėpt ir įsitempus nemąstyt, ką pasakyt… Ar taip sakau, elgiuosi?.. O gal tai ar šitai vertėtų užgniaužt, nuslėpt?..
Juk kartais žodis vienas, du ar trys… tarsi burtų lazdelė gali tiek daug padaryt…
Pakelki akis…
Lengviau atsikvėpk…
Stebuklas esi!
Ir tai, ką neši savimi ypatinga labai…
Tik save prisimink…
Nuotraukos autorius: Adam Griffith
Šaltinis: Unsplash.com
Algirdas - 20 lapkričio, 2020 @ 10:35 pm
Džiugu jaust kaip kuriasi nauja šeima 🙂