Stiklo karoliai

Akys išvargę, blizga lyg stiklo karoliai… Siela nuliūdus… ieško properšos nors mažutės… išsekus nuo asmenybės žaidimų… taip oro nori įkvėpti nors gurkšnį… šviesos kad ir mažame spinduliuke sušilti…
Tiesiog kalbėk, papasakok man, ką tu nori… tavo balsas mane ramina… švyti visa… Ir aš norėčiau būt tame… Kaip tai padaryti? Kaip būti man su tavimi drauge?
Gali. Prigluski prie manęs. Pati aš eisiu paskui tave, su tavimi drauge…
Ir priglundi. Sušyli. Atsitiesi…
Tiktai… trumpam, labai trumpam asmenybę apžaist pavyksta tau… Atsitokėjus ji staiga, sukyla. Nevalia, juk nevalia tau būti šviesoje… Ne čia… ir ne joje… Turi juk skendėt tamsoje.
Pašoki, nuo šoko to staigaus ir išleki tu kaip kulka, nesidairydamas, neatsisukdamas nė atgalios…
Ne… Čia aš per klaidą pakliuvau… Net neturėjau būti čia… Mano vieta juk tamsoje…
Baidaisi tu šviesos, suprantama man tai.
Bet jeigu panorėsi kada nors ir pasiryši tam iš širdies visos, suvokdamas jau, ką renkies…
Viskas paprasta labai, išties.
Tik pasisuk į ją ir ji tave apglėbs…

Nuotrauka: Eric Didier

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.