Tai, kas liko užkulisiuose

Mąsčiau…

Savas mintis vis stengiausi pasilaikyti sau, manydama, kad mano išsakyti žodžiai gali užgauti kitus. Tuomet stabtelėjau. O kiek… kiek iš tų „šviesiųjų anastasijiečių“ tarpo, kiek iš Jūsų rinko žodžius, kurie manęs neužgautų? Kiek iš Jūsų pasiteiravo – kaip tu, nelengva turi būti tau, gal galiu kažkuo padėti?

Taigi supratau, nebeturiu ko prarasti. Pats metas išsakyti kilusias mintis.

Juk netgi žmonės, kuriais vis dar naiviai tikėjau, vadinę save manais draugais… Pramerkiau akis ir (po pirmųjų dviejų tekstų publikavimo) išvydau juos kitoje barikadų pusėje…

Nepatinka kalbantieji? Jūsų pasirinkimo teisė. Kyla noras pulti? Esate laisvi parodyti, kokia toji Jūsų „išpuoselėta meilė“, apie kurią taip garsiai postringaujate.

Tik. Ir aš turiu savas laisves. Ir viena jų – kalbėti apie tai, kas vyksta.

Mano tikslas tikrai nėra pasiekti ar juolab įtikinti visus ar kuo daugiau. Aš kalbu tiems, kurie nori klausytis, išgirsti, kurie nori, nors ir iš mažulyčių detalių susidėlioti tikrovę. Kalbu su Meile. Nekapodama vertinimo ar smerkimo rykštėmis nieko (taip, ir tų su kuriais teko praeiti nelengvas pamokas), paprasčiausiai pateikdama tai, kas vyko. Netinka – neskaitykite, vadinasi, tai tikrai ne Jums. Tik nereikia kapoti savo vertinimo, smerkimo ir pan. rykštėmis manęs už tai, jog drįstu garsiai kalbėti. Gana. Negi toksai tasai Jūsų meilės suvokimas? Ar taip kuriamas rojus? Sunaikink (silpnuosius, garsiai nepatogius dalykus kalbančius ar kt.) ir įsitvirtink? Ok.

Ačiū Jums!

Šešėlių dovanotos spalvos
Nuotr. aut. Chad George
Šaltinis: unsplash.com

Tekstų viešumas man labai pagelbėjo. Situacija dėliojosi dar aiškiau, dar plačiau. Taip pat atsiskleidė tikrieji žmonių veidai. Tai buvo dar vienas žingsnis, kad nebeskendėti rūke, žingsnis į vis platesnį ir aiškesnį tikrovės suvokimą.

Žvelgiau ir mąsčiau… Kai aklieji nustos (bandyti?) vesti reginčiuosius… Juk, neduok Die, kas nors bent akies krašteliu praregi, jam ir vėl įvairiausiais būdais bandoma užpilti akis…

Per tą laiką girdėjau įvairių žodžių ir atsiliepimų.

Ačiū Jums, Nuostabieji, už šiltus ir meilės kupinus žodžius.

Vis dėlto, dažnu atveju, manas dėmesys labiau nukrypsta į priešingus žodžius, atsiliepimus. Tuos, kurie nėra malonūs. Būtent jie tampa didžiaisiais pagalbininkais, suvokiant tai, kas išties reikšminga.

Ačiū Jums, Dalyvavusieji, Padėjusieji, man tame. Esu be galo dėkinga už pamokas, naujas patirtis ir suvokimus.

Neraminęs klausimas

Kurį laiką, stebėdama, kas vyksta, bandžiau atrasti atsakymą į klausimą: kas skatina, net ir išgirdus apie Ingridos veiksmus, vis viena žvelgti į ją pagarbiai ir netgi stoti jos pusėn?.. Nesvarbu ar tai būtų žmonės, nepažįstantys ar pažįstantys mane.

Ieškojimas. Laukimas
Nuotr. aut. Keagan Henman
Šaltinis: unsplash.com

Piršosi įvairios prielaidos. Galbūt nepažįstantieji apie mane nieko nėra girdėję, o štai apie Ingridą jau tekę? O gal, nes ji turi savo palaikymo komandą, o aš esu viena? Atrodytų, kiekvienas, logiškai mąstantis, bandytų daugiau išsiaiškinti, ne tik skubėti pasmerkti. Bet puikiai suprantamas ir priešingas elgesio būdas. Juk kai migla aptraukusi akis… Kadais pati elgiausi lygiai taip. Tik niekaip nesupratau, kaip tuomet su tais, kurie mane pažinojo? Kas nutiko šiuo atveju? Šis klausimas mane ilgai neramino…

Per tą laiko tarpą perėjau įvairius etapus. Tai, kas buvo išjausta tuo metu, padėjo man susidėlioti, atrasti sau atsakymą.

Kreivų veidrodžių pasaulis. Ar mes gyvename jame?

Kreivų veidrodžių pasaulyje
Nuotr. aut. Pawel Czerwinski
Šaltinis: unsplash.com

Jaučiau, mačiau pasaulį, kuriame nukentėję paverčiami skriaudikais, o skriaudikai imami ginti…

Pasaulį, kuriame vis plačiau tarsi virusas plinta cenzūra… Kadaise gyvenome vienoje santvarkoje, kurioje tai buvo aiškiai išreikšta, dabar gyvename kitoje, o joje veikiama subtiliau: per toleranciją, baimes ir panašius dalykus… Ir šioji situacija, atrodo, daugeliui priimtina.

Pasaulį, kuriame garsiai kalbantis tiesą niekam nereikalingas, nepriimtinas, netinkamas išsišokėlis, neturintis gėdos, nes ėmęsis „viešai aiškintis santykius“, nesusitvarkantis su savo nuoskaudomis ir t. t., ir pan.

Pasaulį, kuriame žmonės, net savo akimis regėję… tylėjo… Žmonės, sukaupę savą patirtį… ja nesidalijo…

Žvilgsnis. Atsisukus į žmogų veidu.
Nuotr. aut. Vidar Nordli Mathisen
Šaltinis: unsplash.com

Mąsčiau ir apie žmogiškąjį aspektą. Paprasčiausiai atsisukti į žmogų veidu ir paklausti – kaip tu?

Juk kai viena esi, išties paprasta susidoroti su tavim, kai tojoje barikadų pusėje –  visa minia…

Tuo metu prisiminiau ir kadais kilusį klausimą. Kai tik įžengiau į šį „judėjimą“, vis mąsčiau, kas nutiko, kur dingo aktyvūs žmonės, kodėl jų nematyti ir negirdėti?.. Dabar tapo pakankamai aišku. Kiekvienas aktyvus, kai asmenybė jis, o ne „avis“, čia buvo neparankus, todėl netinkamas visai. Kokia toji praeitis ir kokios tų pradingusių žmonių istorijos tik jiems ir težinoti…

Atsakymas kreivų veidrodžių atspindžiuose

Atspindžiai

Taigi, vis mąstant apie tai, kas skatina žmones taip pasielgti… atkeliavo ir atsakymas į jį. Atsakymas, sukrėtęs mane.

Kai rojų kuriantis, nemato kenčiančio ar skriaudžiamo šalia… ir meiliai glosto skriaudikui galvą…

Taip elgiamasi todėl, kad… Žemėje būtų rojus…

Atrodo, kaip ir nebelieka, ką pridurti… bet tuo pačiu…

Kur tuose žodžiuose logika ar vis dėlto tai svaičiojimai tiktai?..

Kas gi tasai gėris ir blogis? Kas toji Meilė ir rojus? Koks tasai rojus?..

Sukursiu aš pasaulyje rojų, net nepajutęs, kaip kenčia esantis šalia. Jo kančios, pripažinti jas bei apie tai kalbėti, perdėm nepatogu, todėl geriau jų nepastebėti ir apie jas šiukštu tik nešnekėti! Taip, šaržuoju. Bet juk situacija iki absurdo panaši…

Turbūt panašiai Meilei atrodo Puikybės (kai ši energija nesuvaldyta) kuriamas pasaulis?..

Iš atspindžių pasaulio į tikrovę

Man gėrio (to, kas dabartyje nusakoma šia sąvoka) kūrimas nėra užsimerkimas prieš blogį, jo neigimas (gėrio ir blogio sąvokas vartoju sąlyginai, atitinkamiems reiškiniams, dalykams apibūdinti, bet ne vertinu kaip blogai ar gerai). Tai yra aiškus matymas, tikrovės įsivardijimas, tam tikrų veiksmų ir reiškinių pavadinimas savais vardais (taipogi, ir visų pirma, savų, tikrai nesu tobula ir drąsiai prisipažįstu, kai suklystu, atsiprašau už tai). O tuomet jau ir tikroviškų, konkrečių žingsnių nusimatymas toje kūryboje.

Iš atspindžių pasaulio į tikrovę. Metas.
Nuotr. aut. Inga Gezalian
Šaltinis: unsplash.com

Tokiu atveju, nereik savęs pateikti kaip faino ir pūkuoto. Tiesiog gali būti savimi. Savimi visokiu – pykstančiu ir mylinčiu, klystančiu, atsiprašančiu ir taisančiu klaidas.

Kiek dar galima apsimetinėti? Kiek dar?

Žmonės, kurie susirinko kurti naują pasaulį ir toliau skendi puikybės pasaulio liūne ir garsiai šaukia – valio, mes judam! Kur? Kur Jūs judate? Link ko išties? Kiek iš Jūsų tai galėtų atvirai sau pripažinti?

Judėjimas. Kur jis? Koksai? Ar beliko jis išvis?..

P. S. Kai naujame pasaulyje kaimynų pastatyti užkardai (šnekamoje kalboje vadinami šlagbaumais) su spynomis, užtveriantys kelią į tavus namus…

Kai vienintelis Anastasijos tinklalapis cenzūruojamas…

Net ir šiose erdvėse nesijauti (nesi) saugus.

Kiti tekstai šia tematika: pirmasis, antrasis, trečiasis.

Užsklandos nuotr. aut.: Jon Flobrant
Šaltinis: unsplash.com

#Anastasija.lt#Anastasijiečiai#Giminės sodyba#Šventasodis

Comments

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.