Tarp pasaulių dviejų esu

Viena koja dar šitame – įprastam, normaliam, vaizdiny prieš tūkstantmečius sukurtam, o kita jau kitame, kitokiam, daug kam dar nepažintam, Tikrove jį pavadinti galiu.
Keistas jausmas apima būnant įprastam… kaip ir gyveni, bet labiau jau stebėtoju tampi, esi… lyg filmą taip žiūrėtum – iš šalies, kai nori ir pati jame dar vaidini…
Matai jame egregorus įvairius, koks žmogus įkliuvęs į kurį, kaip blaškos jis, bet nė žodžio tarti negali… o gal gali, bet suvoki, kad žodis nepalies tas jo arba… kaip tik… ištartas jis, tik erzulį sukels… ir plykstelėjimo atgalios sulauksi tik… juk neįmanoma tiesiog… geriau nė nebandyt… vis viena nepavyks… energiją tu savą iššvaistysi tik… o ir… juk supranti, ne viskas ir ne visada į naudą bus… jeigu neišmanai, kaip tinkamai pateikt, kad gali būti ir per daug… tik šiurpą taip gali tu įvaryt… ir protas gali to neatlaikyt… tad atsargiai labai tai reik daryt arba… geriau išvis to nedaryt… palikti kaip yra tiesiog… juk jei žmogus nuspręstų pats… ir net tuomet…
O dalyvaut jame, tame sukurtam žaidime, kai perpratęs jį puikiai jau esi, išties smagu. Suvoki – tenai buvau ir pats, dabar žaidžiu tiktai. Nors kartais keista – kaip be to?.. Tiek metų buvo įprasta taip juk…
Suderinti aš juos bandau, kad jie derėtų manyje… kad nevaržytų jie manęs nei ten, nei čia…
O kai tikrovėje esu… kaip gera būt joje… tiesiog palaimą atrandu… ir taip jau nesinori išeit iš jos… Jausmai joje kiti ir matymas kitoks, kitoniška visai būtis joje. Net perteikt žodžių kartais pritrūksti, o ir nesinori sukaustyt visko jais…
Jausmu, jausmais… Vaizdu, vaizdais…
Į pajutimą šviesų atliepia Visata iškart ir peržengi materijos ribas… Kai supranti, kad materija ne tokia jau ir svarbi, sureikšminta per daug ji dabarty…
Ir pastabumas, išlaisvėjęs visiškai, ženklus dėlioja, surikiuoja jis…
Ir dar, ir dar, ir dar… jausmai, vaizdai… jausmai, vaizdai…
Tą pajautimą, nors ir neatpažintą, žinau, turi ir tu… O jeigu jį tu atpažintum… Tuomet suvoktum jau, apie ką aš tau kalbu… Bet jei gyvenime ne šitame, tuomet kitam… mes susitiksime ir vėl, gal ten, gal jau tada, norėsi išklausyt mane… Gal jau jame mes amžinybei liksim, būsime greta… Galbūt tada…
Čia ir dabar… Tikrovėje gyvent imu…

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.