24 vasario, 2017 by Donata
Tik duoti laiko tu manęs prašai
Išvystu aš sunertas tavas rankas ir prašančias akis…
Mergyt, tiktai tu neskubėk, palauk truputį, būk kantri, mergyt…
Kelių, pasirinkimų daug yra, bet pasirink tu šį – nors ir duobėtas, akmenuotas jis, bet juk pažvelk, įsižiūrėk, ką tu jame susitinki, kokie veidai tie sutikti, kaip švyti jie ir kokios širdys tavo sutiktų žmonių…
Suvoki tai, kiek tu esi žmonėms, Visatai visai tu svarbi… Juk tavas spindulėlis tas, kurį dar kartais tu neigi, jis šviečia vis ir šildo jis visus, visus tavo sutiktus, jiems gera būt…
Švytėjimą pajutę būriais didžiausiais sielos skuba pas tave, bet ne visoms joms lemta būt šalia… Kliūtim, barjeru tampa joms savo pačių asmenybių juk liga… Ar perlips ją?.. Pasveiks ir kartu eis?.. Ar atsitraukę susigūš ir pasislėps tamsiausiam vėl kampe, nes saulės gauti nevalia, nes tai kankina ją…
Kai sveikti tu nenori iš tamsybių sukurtos ligos, kiekvienas spindulėlis tos šviesos, sukelti gali tik konvulsijas skaudžias ir kartais vargiai net pakeliamas…
Tamsoj ir tamsoje… apakinti šviesos…
Ir kartais tik per didelį atstumą gali jie… mažais žingsneliais mažulyčiais priartėti prie tavęs…
Tas rūpestis… toksai švelnus ir tuo pačiu stiprus… o šypsena… meilinga ji… ir nuoširdi ta dovana… viena, kita… galiausiai padėka…
Apkabini tvirtai ir pasakai – viskas bus gerai. Žinai tu tai.
Rami tampu. Tavim tikiu.
Parašykite komentarą