12 lapkričio, 2019 by Donata
Tylos skraistei nukritus arba patirčių atnešti suvokimai
Pasidalinau savu patyrimu. Nesinorėjo jo prisotinti savomis mintimis, pamąstymais ar juolab emocijomis. Norėjosi įvykius pateikti su kiek įmanoma mažiau priemaišų, kad kiekvienas galėtumėte susidaryti savo įspūdį, pasidaryti savas išvadas, kadangi manos išvados, suvokimai, matyt, labiausiai tinka man pačiai, bet ne Tau ar Jam.
Šis tekstas bus jau kitoks. Jame pasidalysiu savomis mintimis, pamąstymais, pajautimais, sekusiais po visų tų įvykių. Taip pat papasakosiu ir vieną kitą dar neminėtą situaciją, į kurią, po šių patirčių, gebėjau pažvelgti jau kitaip.
Šis pasaulis, rodos, persivertė aukštyn kojomis. Kadais taikomą nekaltumo prezumpciją, kurią puikiai apibūdintų turbūt daugumai gerai žinomas sakinys – įtariamasis laikomas nekaltas, kol teismas neįrodo jo kaltės, pakeitė jai visiškai priešinga – kaltumo prezumpcija. Panašu, būtent pastaroji buvo pritaikyta ir man.
Kaltinimai. Skambėję vien tik kaltinimai. Nebuvo bandoma paklausti, išsiaiškinti. Ir taip elgiamasi su žmogumi, kuris pažįstamas jau dešimtį metų… Kaltinimai, kurių prasmės, reikšmės netgi nesuvokiau. Pavyzdžiui, apie kokios ir kokį „visos valdžios“ perėmimą buvo kalbėta? Kur matyta toji valdžia?
Kas galėjo šiuos žmones paskatinti taip pasielgti? Pirmomis dienomis vis mąsčiau, kur ir ką aš padariau, pasielgiau ne taip?.. Vėliau prisiminiau tai, ką jau anksčiau buvau aiškiai suvokusi – santykius kuria dvi pusės ir už antrosios mintis, veiksmus tu nesi atsakingas. Taigi tuomet stabtelėjau ir jau ėmiau kitaip žvelgti į tai, kas įvyko. Ėmiau mąstyti kokios pamokos, suvokimai man tame svarbūs.
Pirmi žingsneliai virpančiomis kojomis arba kelyje, kuriame sutinki likimo draugus
Bene pirmiausia man išplaukė jau žinomos analogiškos situacijos iš Ingridos gyvenimo. Tarp jų buvo ir tokia, kurioje pati dalyvavau. Būtent dabar taip aiškiai supratau, kaip svarbu yra girdėti ne tik tai, ką tau norisi girdėti, bet išgirsti bei įsiklausyti ir į kitą matymą, kitą pusę. Iš karto prieš akis stojo vieno Žmogaus paveikslas, kurį aš mačiau, kaip nuostabios širdies Žmogų, bet bendraudama su Ingrida ir nuolat girdėdama vis kartojamus tuos pačius pasakojimus, kurie buvo persmelkti nemaloniomis emocijomis, neabejodama prisiėmiau jos pateikiamą versiją. Dabar aš aiškiai supratau – nežinau, kaip buvo iš tiesų, nežinau tiesos, žinau tik Ingridos pateiktą teisybę. Nesijaučiau dėlto jaukiai, priešingai, jaučiausi tarytum nusikaltusi prieš tą Žmogų, juk mano jausmai, emocijos Jo atžvilgiu tiek metų tikrai nebuvo šiltos. Bet tuo metu suvokiau viena. Tik Jis. Tik į Jį galiu kreiptis, kad šioje situacijoje man rastųsi nors koks aiškumas. Juk niekaip negalėjau suprasti – kodėl? O tasai Žmogus, žinojau, bendravime su Ingrida buvo patyręs panašią situaciją.
Atsiprašau Tavęs už tokį savo elgesį, tokius jausmus…
Labai nedrąsiai, virpančiu balsu kalbėjausi su Juo telefonu ir prašiau susitikti. O Jis tiesiog ramiai ištarė: „Gerai.“ ir leido man suprasti, kad šio mano skambučio jau laukė. Susitikę kalbėjomės ilgai, nors tos valandos praskriejo lyg kelios minutės. Kartais, rodėsi, jog Jis pasakoja mano istoriją, žinoma, detalės tik buvo kitos. Supratau. Tuomet daug ką supratau. Išgirdau ir tokius žodžius: „Nepergyvenk, tu tokia – ne pirma. Mano žiniomis, tu tokia – jau penkta.“ (ir tai tardamas Jis nežinojo apie jau Šventasodyje įvykusią dar vieną situaciją). Tie žodžiai buvo lyg atpurtymas iš tos iliuzijos, kurioje aš vis dar bandžiau skendėti, kad na vis dėlto, gal tiesiog taip išėjo… Sužinojau ir tai, kad Ingridai išėjus iš tos gyvenvietės, žmonės joje pagaliau ėmė atsitiesti ir, nors per įvairias patirtis, burtis. Burtis jau Tikrai bendruomenei.
Po šio pokalbio vis daugiau pradėjau mąstyti apie jau Šventasodyje įvykusią situaciją. Kai viena šeima, besikurianti jame, buvo tiesiog atskirta nuo bendruomenės, Ingridai pateikus svarius argumentus (kaip tuomet man tai atrodė). Supratau, kad ir šioje situacijoje mano elgesys atsikartojo. Šventai patikėjau Ingridos, savo autoriteto, žodžiais (ech, ta naivuolė…) ir net nepabandžiau pasikalbėti su tais žmonėmis, kad išgirsčiau, kas nutiko, kaip jie visa tai mato, suvokia ir ar išties jie mato taip, kaip pateikia Ingrida. Taigi pati dalyvavau atskiriant šią šeimą nuo bendruomenės…
Suvokiau, kad dabar to jau nepakeisiu, o ką galiu padaryti, tai atsiprašyti tų žmonių už tokį savo šlykštų elgesį. Taip ir padariau. Atgalios sulaukiau šilto atsako ir išgirdau maždaug tokius žodžius: „Mes tik stebėjome ir galvojome, kada ji ir su tavimi taip pasielgs. Kada tu tapsi jai nereikalinga ir ji taip pat išmes ir tave.“ Sužinojau ir tikrąją Ingridos nuomonę apie save – niekam tikusi, kvaila namų šeimininkė. Štai kas aš jai buvau. O reikalinga buvau, panašu, tik tol, kol šalia manęs buvo mano vyras – jaunas, gražus, galintis daug nuveikti (juk bene visi Šventasodžio reikalai buvo sukrauti ant jo vieno pečių, nenuostabu, kad jis perdegė, vėliau daugelį tų darbų perėmiau aš)…
Žingsnis, toks svarbus sveikime
Suprantu, kad žmonės nelinkę kišti savo galvos ten, kur karšta. Kam lįsti į ugnį ir kalbėtis, aiškintis, juk žymiai paprasčiau atsitraukti. Tad nežinau, kaip bus sutiktas ir šis mano kalbėjimas garsiai. Manau, bus ne vienas, kuriam tai labai netiks. Bet žinau, kur žengiu, žinau ir dėl ko tai darau.
Nebebijau būti žeminama, niekinama, trypiama ar šmeižiama (o ko dar gali bijoti žmogus perėjęs savą pragarą?). Perėjusi savas patirtis tapau drąsia. Drąsia kalbėti, drąsia priimti save klystančią ir garsiai tai pripažinti, drąsia priimti ir mylėti žmones tokius, kokie jie yra. Metas kalbėti ir tai daryti garsiai, viešai. Puolimas ir dergimas praktiškai neišvengiamas – tai suprantu, bet tam, kad pagaliau atsivertų pūliniai ir išsivalytų žaizdos (ne, ne mano, galbūt labiau Lietuvos), tenka pereiti ir skausmingas procedūras.
Tai buvo vienas iš etapų. Atėjo metas žengti į naująjį.
Man visad buvo be galo svarbu suvokti, kas ir kodėl vyksta Lietuvoje judėjimo plotmėje, kas tai per „stogas“, kuris neleidžia kilti aukščiau. Tai mačiau kaip esmių esmę.
Pamenu, mąstydama apie tai, dar prieš kelis metus įsivardijau svarbų dalyką. Įvardijau jį kaip klaidą. Tuo suvokimu dalinausi ir su Ingrida, bet neatrodė, kad jai tai buvo taip reikšminga, kaip jaučiau pati (pagaliau ir nestebino tokia reakcija į manus žodžius, dažnokai į savas mintis sulaukdavau atsako kaip į dar vieną visiškai nereikšmingą dalyką). Toji klaida – kai idėja tampa svarbiau, aukščiau nei žmogus.
Žengdama kartu su Ingrida ilgus metus idėją bei jos išsaugojimą, apsaugojimą mačiau, kaip patį svarbiausią dalyką. Ir taip, buvo metas, kai mąsčiau, jog dauguma žmonių jos atsisako, ją išduoda ar iškraipo. Skendėdama savo puikybės vandenyse, galvojau, kad štai praktiškai mes tik dviese su Ingrida tokios teisuolės, suprantančios to svarbą, o visi kiti… na… nieko nesuprantantys kvaileliai. Pokalbiai su Ingrida palaikė tą nuomonę. Ėjau kartu su buldozeriu stumdama tą nepajudinamą teisybę ir jaučiausi tokia teisi ir daranti tokį svarbų darbą… Deja, tik vėliau susivokiau šio savo vaidmens tikrąją paskirtį ir esmę. Buvau tiesiog patogus įrankis, kurio rankomis buvo daromas ne vienas darbas.
Čia stabtelsiu ir įterpsiu… Atsiprašymą.
Atsiprašau Jūsų Visų ir Kiekvieno atskirai.
Atsiprašau už savo nesuvaldytą puikybės energiją, atsiprašau už negatyvias mintis ir jausmus Jūsų atžvilgiu.
Taip, buvau ir tokia… O dabar esu be galo dėkinga Dievui už dovanotas galimybes susivokti ir keistis, pagaliau išsivaduoti iš iliuzinio pasaulio ir įžengti į Jo sukurtą tikrovę.
Pamenu tą vietą iš vienos V. Megre knygos, kai senelis kalbėjosi su Vladimiru dėstydamas, jog jiedu su tėvu niekaip negalėję suvokti, kaip Anastasija galinti bendrauti su Vladimiru. Jiems tai atrodė labai sunku dėl stipriai besiskiriančių virpesių, minčių greičio. Toliau senelis tęsė mintį pridurdamas, jog jie supratę, kad jai gelbsti Meilė. Kodėl pasakoju šią ištrauką? Ogi ji man įnešė daug aiškumo manoje situacijoje. Seneliui su proseneliu buvo sunku bendrauti, nes visa tai vyko proto lygmenyje, o Anastasija su Vladimiru bendravo jausminiame lygmenyje.
Bendraujant, veikiant tik proto lygmenyje, labai tikėtinas proto, intelekto ar sąmoningumo sureikšminimas – puikybės „kabliukas“. Šiame kelyje lieka tik idėjos, mintys, sąmoningumas kaip toks bei panašiai ir nelieka tame Žmogaus, Meilės Jam… Štai ir aš buvau užkibusi ant to „kabliuko“. Dabar jau tai suprantu ir netgi turiu atsakymą, tiksliau jau elgesio būdą, esamybę – jausmą. Meilę Žmogui, Meilę Žmonėms. Nelengvą sau kelią susikūriau pasiekti, išmokti to, bet pagaliau gyvenu tuo, tame.
Iš Ingridos dažnai girdėdavau, kaip ir kiek kartų jos puikybė yra murkdyta, kaip ilgai ji su ja dirbusi ir kad jau susitvarkiusi tame. Tikėjau tuo. Besąlygiškai tikėjau. Klausiausi to žmogaus mokymų, kaip reikia mylėti bei priekaištų kaip – štai kokia aš, negebanti mylėti. Ir negebėjau. Rodos, būnant šalia jos taip ir nepavyko to išmokti, kol likau viena. Atrodo, būtent tuomet mani sugebėjimai ir pradėjo skleistis. Nors kaip dabar pamenu jos žodžius: „O ką tu be manęs? Ar iš viso ką nors darysi, kai manęs nebus šalia?“
„Juk Biblijoje pasakyta, kaip atpažinti, kur blogis, o kur gėris, kas – netikras pranašas, ir kas byloja tiesą. Biblijoje pasakyta: „Spręskite apie juos iš jų vaisių“.“ V. Megre „Anastasija. Esu tiems, kam esu“
Anastasijos sukurtas vaizdinys tai ne tik nupieštas paveikslas, tai gyva esybė ir jis maitina sava energija jame esančius. Matyt, todėl tiek žmonių trokšta būti jame. Čia gera ir jauku. Gal todėl kai kurie žmonės taip laikosi jo įsikibę nagais ir dantimis. Tik klausimas, ką būdamas jame kiekvienas geba duoti jam, juk ir jam reikalinga grįžtamoji energija. Ar jie yra šiame vaizdinyje su tyrais ketinimais ar iš naudos sau?..
Pamenu vieno iš paskutiniųjų pokalbio metu su Jūrate ji pasidalino sava savijauta, kai tik jie atėjo į Šventasodį. Mes su Ingrida dažnai kalbėdavomės apie judėjimo reikalus, aptardavom būsimus darbus, o jie tiesiog būdavo šalia, nes dar ne daug ką tame žinojo. Ir štai išgirdau iš Jūratės, jog jie žiūrėdavo į mus ir pavydėjo. Vėliau mąsčiau, gal būtent tai ir tapo tąja priežastimi dėl ko buvo pasielgta taip, kaip buvo?.. Pamenu ir tai, kad jiems tik atėjus kaip tik mąstėme apie asociacijos reikalus, kadangi kažkam reikėjo perimti pirmininko pareigas. Ingrida, nepanašu, jog norėjo to imtis ir tuomet ji pasiūlė Marijų (Jūratės draugą). Kiek sutrikau. Juk žmonės dar net neapsibuvę, sprendimas dėl jų buvimo Šventasodyje nepriimtas ir… prisiminiau savo buvusio vyro situaciją, tad tikrai nesinorėjo ant dar tik žengiančio pirmus žingsnius žmogaus užkrauti tokios atsakomybės. Kiek vėliau apie tai papasakojau ir Jūratei. Gal ir šis mano pasiūlymas kažkur giliai liko kaip netinkamas?.. Vis dėlto ne man žinoti atsakymą į šį klausimą. Tai tik prielaidos…
Daug pamokų ir suvokimų atnešė man šioji situacija
Santykyje su Ingrida veikęs atspindžio dėsnis, man daug ką padėjo suprasti. Tai buvo man ir pagalba išsilaisvinant iš prisirišimų bei lūkesčių. Būtent per šią patirtį įgijau kritinį matymą ir mąstymą netgi savo mokytojo atžvilgiu, išlaisvinau savą Meilę, o tuomet jau gebėjau priimti žmones tokius, kokie jie yra, kokie jie bebūtų ir kaip besielgtų.
Patirtys su Jūrate padėjo man suvokti, kaip svarbu bendravime jausti šiltą žmogiškąjį ryšį. Supratau ir tai, jog bendravimas dėl reikalo ir dėl naudos yra du skirtingi dalykai. Anksčiau man tai kėlė daug neaiškumų ir painiavos. Bendravimas grindžiamas reikalais – tai, kai sieja bendri reikalai, kurie yra būtinybė arba, kai reikalas prispiria ir nebežinai į ką dar gali kreiptis. Bendravimas dėl naudos – kai matoma nauda materijoje. Ir nors tai du visiškai skirtingi dalykai, bet jie, panašu, dažnai suplakami į vieną.
Taip pat išryškėjo ir teikiamos pagalbos galimi skirtingi užmojai. Kai pagalba teikiama iš gailesčio (agresyvios emocijos), savęs įtvirtinimo, savo vertės pakėlimo tikslais (pavyzdžiui, su mintimi, koks aš geras, padėjau tam vargšui, nors man buvo labai nepatogu, sunku ir pan.), sakyčiau, jaučiamas emocinis „davimas skolon“ ir imantysis lieka „skolingas“. Visiškai kita situacija, kai pagelbėjama iš širdies, su Meile. Tuomet nebūna nei sunku, nei liekama skolingu.
Mokiausi būti atidi, budri santykiuose su žmonėmis, o bene svarbiausia, pasitikėti savo nuojauta, sava širdimi. Su Jūrate bendravome ne vienerius metus, bet pasakodamasi, dalindamasi su ja savomis patirtimis nesijausdavau saugi. Nuolat lydėjo kažkoks nejaukumo jausmas. Atrodydavo, kad mano gyvenimas, jame vykstantys įvykiai, tai tarsi kažkoks peno šaltinis, kai išgirdus apie tai, po to turima už nugaros apie ką kalbėti, regzti kažkokias istorijas ar panašiai. Tačiau visus tuos metus lygiai taip pat stengiausi save nuraminti ir įtikinti, jog ji juk mano draugė ir viskas čia gerai, kad man tik taip atrodo… Deja… Nuojauta neklydo.
Taigi perėjusi visas tas patirtis naujai atradau, išjaučiau save ir pagaliau… ėmiau gyventi SAVO gyvenimą, nesivadovaudama autoriteto požiūriu į gyvenimą ar netgi pavedamais nurodymais, vienais ar kitais reikalavimais.
Iškilo ir daug klausimų
Po visų patyrimų ėmė kilti vis daugiau klausimų.
Kas tai yra bendruomenė? Kokie žmonės turėtų ją sudaryti? Ar bendruomenę turi sudaryti tik poros? (Šis klausimas iškilo prisiminus kadais Ingridos ištartus žodžius, kad štai dabar, kai mane su dukryte paliko vyras, liko tik pusė šeimos.) Ar Giminės sodybą gali kurti tik poros?
Iš tam tikrų detalių galėjau susidaryti vaizdą, kad ką aš čia viena, ne tik Giminės sodybos kūrime, o gal netgi labiau – „bendruomenėje“. Juk kokia iš manęs nauda. Be vyro tarytum esu nevisavertė. Ką aš galiu nuveikti ar suprasti, juolab, ką galiu kalbėti apie meilę, jeigu mane paliko vyras?.. O štai juk šios dvi moterys su vyrais, su šeimomis. Pajutau tuomet vadinamas „moteriškas intrigas“. Buvau girdėjusi apie tai, bet tikrai ne šiai naivuolei buvo patikėti, kad galima… štai taip. Vis dėlto ir man teko jas patirti ir sužinoti, kas tai yra ir kaip vyksta tai. Pajutau… kai moteris moteriai priešu tampa. Ir kaip buvo sunku tame įtalpinti Jūratės tartus, gal ir ne kartą, žodžius, jog mes moterys ir turim būti draugėmis, plepėti, dalytis, juk ir kodėl aš taip neprisileidžiu… Ačiū Dievui, netruko, kol sužinojau, kokia yra toji Tikroji moteriška draugystė, Meile ir šiluma, atvirumu ir tikrumu grįsta draugystė. Už tai esu labai dėkinga savo Tikrajai Draugei.
Šiam klausimui iškilus (Ar Giminės sodybą gali kurti tik poros?) įsiklausiau į Vladimiro Megre žodžius. Jis pasakojo ne vieną istoriją, kai vieniši žmonės ėmęsi kurti savas Giminės sodybas sulaukė savų žmonių, atėjusių jiems į porą. Jo žodžiuose ir atradau sau atsakymą.
Dar vienas dėl manų patirčių kilęs klausimas buvo – ar Giminės sodybos gyvenvietėje nelieka, jeigu šeimą palieka vyras (galima apibendrinus sakyti, jeigu pora išsiskiria)?
Mąsčiau ir apie Šventasodį konkrečiau. Jo bendruomenę. Ar ji išvis yra (pasak Ingridos, jos nėra)? Jeigu bendruomenės neliko, kai išėjo mano buvęs vyras, tai kaip tuomet galėjo įvykti Viešė? O ir faktiškai ar ji įvyko? Juk žmonės besikuriantys Šventasodyje į vieną vietą nesusirinko (pasak Ingridos, jų nuomonės buvo atsiklausta skambučiais), tad nebuvo išgirstos nuomonės, abejonės, nebandyta išdiskutuoti. Situacija buvo panašesnė į tai, kai klaustukai buvo nusverti remiantis autoritetu. Sprendimas buvo skubinamas. Kadangi Ingrida su Regimantu buvo atėję į mano sodybą, girdėjau maždaug tokius žodžius: „Greičiau, mes jau einam, pas tave labai puola uodai“. Nejutau noro nei aiškintis, nei diskutuoti, o tik pritarimo laukimą.
Atrodo, kai Šventasodyje „bendruomenė“ (naudoju kabutes, nes žodį vartoju sąlygiškai apibūdinti tam reiškiniui) išbyrėjusi dalimis, kai joje vyrauja štai tokie nusiteikimai, tokia situacija ar dar galima tame kažką padaryti? Ar įmanoma tas dalis kažkaip surinkti? Juk klausyti, o juolab įsiklausyti nenorima, o reikalaujama klausyti (paklusti). Kai žeminama, šmeižiama ir puolama… Negi aš privalau paklusti ir kęsti visą tą niekinimą?.. Negi turiu atsisakyti savęs, savo matymo ir žiūrėti, matyti taip, kaip iš manęs tikimasi, reikalaujama?.. Juk Regimantas po visos tos situacijos man netgi yra pasiūlęs atsiprašyti Ingridos, sakydamas, kad man ir pačiai palengvės, juk visi klystam…
Susimąsčiau ir apie dar vieną dalyką, kurį buvau pastebėjusi jau ir anksčiau. Perskaitę V. Megre knygas žmonės dažnai strimgalviais puola iš jiems įprasto pasaulio, dažnai jį imdami vertinti, praktiškai, kaip taisyklė, tik neigiamai, jį atmesdami ar netgi neigdami. Dažni ir įsikibimai į Anastasijos pateiktus pasakojimus ir bandymai tai perkelti į šiuos laikus atmetant tikrovę (dabartyje egzistuojančias gyvenimo sąlygas, aplinkybes), bet ar tai išeitis? Ir kokios to pasekmės? Ar iš tiesų to siekiama?..
Situacija dėl V. Megre knygų vertimo bei leidimo
Dar kadaise, kai buvome apsisprendę kurtis Krunuose, iš Ingridos išgirdau apie situaciją dėl knygų leidimo. Ji pasakojo, kad Natalija Erkelenz nusprendė perimti knygų leidimo reikalus ir pakeisti raktinius žodžius, tokius kaip Giminės sodyba ir kitus. Kaip supratau, ji tai sužinojusi, kai kartu su Natalija buvusi skaitytojų susitikime su V. Megre Turkijoje. Ingrida dalinosi, kaip jai neramu dėl to, mąstė, ką daryti.
Mane ši situacija jaudino visus tuos metus. Vis mąsčiau, ką tuo klausimu galima būtų padaryti. Kalbėdavausi apie tai su Ingrida, bet iš jos entuziazmo nejutau. Reakcija labiau atspindėdavo požiūrį – na ir ką jau čia padarysi. Nepasitikėjau savimi, tad laukiau žodžio, noro iš jos, savo mokytojos, vedlio. Tik po kurio laiko kalbų apie tai, siūlymų gal parašyti laišką, kalbėtis, aiškintis situaciją, jau sulaukiau palaikymo. Taip atsirado laiškas Polinai. Po kiek laiko bandymai buvo pakartoti rašant į Fondą, buvo užsakytos ekspertų ekspertizės.
Į visą tą situaciją, tokį Ingridos požiūrį, žvelgiau tiesiog kaip į žmogaus nusivylimą ir būtent dėl to kylantį nenorą imtis veiksmų. Vis dėlto, man tai atrodė taip svarbu… Svarbu veikti…
Tik vėliau, jau atsitraukusi, prisiminiau šią situaciją ir ėmiau į ją žvelgti jau kiek kitaip. Galutinai visa tai susidėliojau po netikėtai patirto įvykio su Ingrida. Ir suprantama, juk iki tol savu autoritetu, jo veiksmais sau net neleidau suabejoti… Taip pat neleidau sau suabejoti ir Ingridos pateikta įvykių versija ar išgirstais žodžiais, kad Natalija siūliusi nusipirkti iš jos „Giminės knygos“ pavadinimą už keturis tūkstančius eurų. Po patyrimų jau nebuvau tikra net tuo…
Žmogus, kuriam taip rūpi idėja. Žmogus, kuris situaciją žinojo dar prieš pradedant leisti knygas, kuris buvo šalia Natalijos, kai ji kalbėjosi su V. Megre dėl naujos knygų leidybos su pakeistomis sąvokomis ir tiesiog… nieko nedarė. Švelniai tariant, ši situacija atrodo keistai…
Pagalba tapusi meškos paslauga
Po to laiko, kai mūsų keliai su Ingrida išsiskyrė su pasąmone dirbdavau tik savarankiškai (iki tol, savomis jėgomis vis dar nepasitikėdama, prašydavau Ingridos pagalbos, ilgą laiką jai mokėjau už vizitus, o mokesčio už tai ji nebeėmė, berods, nuo to laiko, kai mana šeima ėmė byrėti ir mana finansinė situacija tapo gan kebli, būtent to ir neužmiršo ji man priminti…). Ir taip vieną, antrą, trečią kartą sėdus vis ėmė man iš pasąmonės kilti netikėtos staigmenos. Aptikau ne vieną man „įdėtą“ programą, taip pat užtvirtintas buvusias, kurios mane tiesiog gniuždė… Juk eidama pas tą žmogų besąlygiškai juo pasitikėjau. Įsileidau į slapčiausius, giliausius savos pasąmonės (savęs) klodus, o štai kuo tasai pasitikėjimas išvirto tai naivuolei… Galbūt toks buvo mokestis?.. Ir kokiu tikslu tai buvo daroma?..
Tuomet prisiminiau ir prieš bene pora metų vieno žmogučio man ištartus žodžius: „Ji tave programuoja.“ Žinoma, kai tai nutiko, taip pasitikėdama ja, nepriėmiau tų žodžių už gryną pinigą, nuleidau juokais, bet jau dabar, prisiminus Ingridos reakciją, man papasakojus to žmogaus žodžius… Lyg ir nerimastinga ji buvusi tada…
Mąstydama apie „mokytojus“ ir jų galimas sudėti programas lyg atsitiktinai vienoje „Facebook“ grupėje aptikau įrašą, kuriame buvo kalbama apie panašias situacijas. Ir tuomet, matyt, jau įsisąmoninau – taip, tokie dalykai vyksta. Vyksta jie ir plačiau…
Informaciją šia tema aptikau ir kituose šaltiniuose. Dalinuosi ir su Jumis, galbūt kažkam bus įdomu:
Dar keletas detalių, kurios man dar tuomet atrodė keistai
Dar mums su Ingrida bendraujant, buvo keletas situacijų, ištartų žodžių, kurie man buvo nesuprantami, mąstant iš tos pozicijos, kai žmogui išties rūpi žmonių gerovė, Žemė, Anastasijos pasiūlyta idėja. Negaliu tiksliai įvardyti, kada jos vyko, bet ne viena – jau man likus vienai. Tiesiog trumpai paminėsiu jas, nes kartais būtent tos mažos detalės gelbsti norint susidaryti, kuo aiškesnį bendrą vaizdą.
Manoji mintis vis nerimo, galvojau apie informacijos sklaidą žmonėms, o Ingridą mačiau kaip žmogų, mokytoją, kuris gali pasidalyti sava sukaupta patirtimi ir darbo su pasąmone plotmėje, ir judėjimo reikaluose, tad nerimau su savais pasiūlymais.
Vienas jų kreiptis į tuomet dar neseniai susikūrusią „PressJazz TV“. Ingridos atsakymas man buvo netikėtas… „Eisiu tik tuomet, kai mane pakvies.“ Maždaug taip nuskambėjo jos žodžiai. Kitas pasiūlymas, kuris iš manęs skambėjo kelis kartus, įgyvendinti jos pačios pasiūlytą mintį. Jie turėjo kamerą ir buvo galimybė filmuoti laidų seriją, kurioje ji dalytųsi savo sukauptomis žiniomis po truputėlį ir vis daugiau informacijos perteikdama tuo besidomintiems žmonėms. Deja, teigiamo atsakymo nesulaukiau, o reakcija buvo panašesnė į nepasitenkinimą, nei norą to imtis… Analogiška situacija atsikartojo ir kiek vėliau, kai Ingrida, perskaičiusi A. Jasinski knygas, kuriose buvo pasakojama apie autoriaus patirtis požemio pasaulyje, taip pat kalbama ir apie Anastasiją, nenorėjo tuo dalytis su šventasodiečiais ir to prašoma (knygos parašytos vokiečių kalba, o nei vienas mūsų jos nemokėjo).
Taip pat išsakiau mintį apie straipsnį (parengtą pokalbio su ja pagrindu), kuriame būtų pristatomas jos parašytas projektas, kad kuo daugiau žmonių galėtų apie tai sužinoti, tačiau sulaukiau griežto atsisakymo ir pareiškimo, jog maždaug nėra jokio tikslo dabar tuo užsiimti. Vėliau vien mano ištartas žodis „projektas“ suveikdavo lyg koks burtažodis ir sulaukdavo audringos, puolamosios Ingridos reakcijos, kai buvo net neklausoma, kas sakoma toliau, o tiesiog dėstoma sava teisuolio pozicija – taip ir ne kitaip. Esu išgirdusi ir tokius jos žodžius, kad, jeigu norit, imkit jūs su Algirdu tą projektą ir naudokit. Galite numanyti, kokią nuostabą man sukėlė, kai, tepraėjus keliems mėnesiams, išgirdau, jog Ingrida kaip ir ėmėsi to projekto sklaidos reikalų ir netgi atsirado bene pora žmonių, kurie ėjo šį projektą pristatyti valdžios žmogui.
Vėliau šie mano pasiūlymai buvo įvardyti kaip nuolatiniai reikalavimai iš jos, taip pat ir kadais, dar pirmaisiais Šventasodžio kūrimo metais, kelis kartus pakartotas prašymas susėdus kartu sukurti gyvenvietės vaizdinį, planą Šviesiosioms jėgoms (taip, tuomet tai buvo mano pirmieji žingsneliai šiame kelyje ir nedaug ką išmaniau apie tuos dalykus, tad tasai prašymas buvo tame matant ir naudą sau, nes taip mano suvokimas būtų tapęs aiškesnis, platesnis…).
Atvirai, nesupratau, kodėl žmogus taip nenorėjo skirti savo laiko žmonių labui… Atrodytų, juk sąlygas tam kaip ir turėjo…
Pridėsiu ir dar kelias smulkmenėles. Esu gan smulkmeniškas žmogus. Galbūt tai ne visad į naudą. Atleiskit man už tai, bet juk kiekvienas esame laisvas rinktis, tad ir Jūs kiekvienas pasirinksite, kiek Jums skaityti ir kuomet jau gana.
Įdomiai man kadais nuskambėjo Ingridos ištarti žodžiai. Rašiau straipsnį apie Kardokuose įkurtą mokyklą. Norėjosi sklaidos apie bendraminčių kuriamas mokyklas bei daromus kitus žingsnius. Jau aiškius, konkrečius. Tuomet iš jos išgirdau, kad vėliau mes dar pagalvosim ar čia sietis su jais, ar atsiriboti nuo jų…
Prisimindama ir žvelgdama jau kitaip, stebėjausi ir dažnai iš Ingridos girdėtais nemaloniais atsiliepimais apie kruniečius, žmones, su kuriais ji tiek metų ėjo kartu…
Dar viena smulkmenėlė. Buvo metas, kai surašiau tekstą apie tamsiųjų jėgų veiksmus Šventasodyje (bent jau taip tuomet mes tai įsivardijome) ir, kaip visad, nusiuntusi Ingridai perskaityti, išgirdau, kad tai toms jėgoms tik į gerą, todėl privalau ne tik kad neviešinti to teksto, bet netgi iš kompiuterio jį ištrinti. Žinoma, tuomet į jos žodžius įsiklausiau, nors viduje ir sukirbėjo abejonė. O štai dabar susimąsčiau, kodėl reikėjo tai slėpti?.. Juk Anastasija netyli apie tamsiuosius, drąsiai apie juos kalba ir netgi į juos kreipiasi…
Stebino ir Ingridos susitelkimas į savo Giminės sodybą, jos liaupsinimas ir greta, sakyčiau, pačios Lietuvos niekimas (kaip joje blogai, kokia niekingai skurdi, baisi Lietuvos gamta, kaip čia kertami miškai). Kirtosi tasai deklaravimas, kaip man rūpi, o praktikoje, praktiškai jokio veiklumo nebuvimas. Ji argumentuodavo tai taip, jog neįmanoma to aprėpti keliems žmonėms. Tuomet man tai skambėjo pakankamai įtikinamai, bet… Šalia Šventasodžio buvo gan didelis plotas seno, be galo gražaus valstybinio miško, kurį jau kažkieno buvo numatyta iškirsti. Kai tik pradėjome kurtis Šventasodyje, iš jos dar girdėdavau, kad reikia jį išpirkti. Vėliau kelis kartus vis užsimindavau, kad reikėtų ieškoti galimybės, kaip tai padaryti. Parduodamas jis galėjo būti per aukcionus. Tačiau būdavo vis suvedama į tai, jog iki tos informacijos mums nepavyksta prieiti. Po kurio laiko atsirado žmogus, kuris galėjo pagelbėti sužinoti, bet… Supratau, kad aš pati nieko negaliu padaryti tame. Juk tik Ingrida, jos vyras turėjo tokias finansines galimybes… O man toli gražu buvo iki jų…
Subliuško ir visos mano susikurtos iliuzijos dėl šeimos, kurią aš mačiau kaip darnią. Ryškėjo ne vienas aspektas liudijęs visai ką kitą… Taip pat ir besąlyginis pasitikėjimas kaip nuostabiais gydytojais. Teko patirti koks išties tasai požiūris į žmogaus sveikatą ir netgi to pasekmes… rimtas pasekmes…
Priimtas sprendimas
Po visų savų patirčių atsitraukiau iš Šventasodžio tinklalapio pildymo reikalų, taip pat ir Šventasodžio „Facebook“ puslapio administravimo, nustojau kelti įrašus ir į Anastasija LT „Facebook“ grupę (kiek vėliau išgirdau Ingridos žodžius „<…> O Donata nuo judėjimo atitolusi ir man atrodo nebelabai rūpinasi.“). Dabar veikiu (kiek tai man leidžia mano galimybės) Anastasija.lt tinklalapyje bei Anastasija.lt „Facebook“ puslapyje, kur veikdama jaučiuosi ramiai ir saugiai. Juk minėtoje grupėje, įkėlusi nuorodą į sukurtą Anastasija.lt tinklalapyje forumo temą, kurioje žmonės galėtų kelti savus prisistatymus ieškodami sau poros bendrai Giminės sodybos kūrybai, sulaukiau dar vieno puolimo… Dėl netinkamo paveikslėlio.
Turėdama minimaliai laiko ir atradusi nuostabiai nupieštą, gražių spalvų paveikslėlį ir nesureikšminusi žmonių odos spalvos, pamaniusi, kad toji pora gali būti ir tiesiog tamsesnio gymio žmonės (niekaip nesiejusi to su rasių skirtumu) išgirdau pliūpsnį „padėkų“, kad maždaug ir kaip taip galima patalpinti paveikslėlį su azijiečiais, kai mes esame baltieji…
Nesu robotas, esu tiktai žmogus, gležna moteris, kuriai taip pat kartais ima rankos svirti, kai už pastangas sulauki kirčių ar atsitrenki tarytum į geležinę sieną… Tokiu atveju, tiesiog bandai išlaviruoti tame, kame esi… Tarytum eidama bedugnės kraštu ir vis dar bandydama save išsaugoti ir kažką nuveikt. Tuomet renkiesi veikti tik ten, kur esi tikrai saugi.
Dėl ko man buvo reikalinga ši patirtis?
Kiekviena patirtis mums yra reikšminga, nešanti savas pamokas. Taip ir man šioji patirtis buvo svarbi. Atnešusi suvokimus, padėjusi užaugti, sustiprėti, pagaliau išeiti į tikrovę, atrasti atsakymus, kurių ieškojau taip ilgai. Praėjusi ją suvokiau, kad tai, ką laikai tikrove, gali būti tik profesionaliai kuriama iliuzija, o ją kurti padeda vieni ar kiti tavo paties įsitikinimai ar požiūriai…
Žinoma, labai tikėtina, kad po šio mano pasidalinimo savomis mintimis gali sekti puolimas, įvairiausi kaltinimai ar šmeižimas, bet po šių patirčių tai jau nei kiek nebenustebins manęs. Juk ko dar gali bijoti žmogus, praėjęs savą pragarą? Pragarą, kurio katiluose tave čirškino patys artimiausi, mylimiausi žmonės? O tamsiosios jėgos – jos nesnaudžia, jos veikia.
Pagaliau tai, kuo pasidalinau yra tik mano tikrovės matymas. Visiškai natūralu, kad kiekvienas mūsų jį turime savą. Vis dėlto įdomu pažvelgti ir pamatyti tamsiųjų darbą, jų veikimo planus bei įgyvendinimą tiek per atstumą, tiek iš labai arti. Juk iš arčiau aiškiau matosi.
Beje, jau girdimi pirmieji atgarsiai į mano pirmąjį pasidalijimą patirtimi. Štai keli iš jų:
Prisiminiau, jog jau esu pastebėjusi naudojamą vieną iš šių taktikų dar 2017 metais, vykstant diskusijai po įkeltu įrašu apie Giminės sodybų įstatymą „Facebook“ Anastasija LT grupėje:
Taigi stebint situaciją, iškyla Anastasijos tarti žodžiai, jog per amžių amžius jie nieko naujo nesumąstė, naudojo taktikas vis tas pačias… Bet negali žinoti juk, kas iškils toliau…
Pirmąjį tekstą apie šias patirtis, galite rasti čia.
Kiti tekstai šia tematika: trečiasis, ketvirtasis.
Algirdas - 13 lapkričio, 2019 @ 6:00 pm
Tiesa dalykas prasmingas. Dėkui už pasidalinimą.
Aistis - 14 sausio, 2020 @ 5:59 am
Ačiū už pasidalinimą.
Būtent taip aš įsivaizduoju pasidalinimą žmogaus praaugusio savo Mokytoją.
Linkiu išmokti kalbėtis kaip lygus su lygiu, matant ir priimant ją/jį/juos tokiais kokie yra – su savo silpnybėmis ir stipriosiomis pusėmis gyvenančius savo gyvenimą geriausiu būdu kokiu sugeba.
Neringa - 21 sausio, 2020 @ 1:31 pm
Paprasta, tikra, suprantama. Tik: vis tiek esame visi susiję, ir susitinkame ne be reikalo. Svarbu, kad išdrįsai apie tai kalbėti. Dėl savęs svarbu. Gražių žingsnių žengiant giminės sodybos link!