19 rugpjūčio, 2019 by Donata
Tylusis širdžių susitikimas
Belaikėj erdvėje…
Taip gera buvo ten sutikt Tave…
Nors šio pasaulio rėmuos įsprausti turėjom tilpt laike…
Bet panirę vienas į kitą nepajusdavome, kaip ištirpsta jis… Ar egzistavo jis mums tuomet išvis?..
Ar pameni akimirkas tas, kai negirdėdavome net laikrodžio garsiai mušančio valandas?..
Naktis… Panirdavom į ją dviese… Toji jos ramuma… Neegzistavo nieks tuomet aplink… Tik Tu ir aš toje tamsioj nakty… Ir ramūs vandenys aplink…
Lūpos tardavo sava eiga žodžius… Bet jie tiesiog skambėjo toje erdvėje… O tame skambesyje kalbėjosi mūs širdys… tyloje… galbūt pakuždomis… juk susitiko vėl… tiek amžių buvę paskirai…
Parašykite komentarą