Tylusis širdžių susitikimas

Belaikėj erdvėje…

Taip gera buvo ten sutikt Tave…

Nors šio pasaulio rėmuos įsprausti turėjom tilpt laike…

Bet panirę vienas į kitą nepajusdavome, kaip ištirpsta jis… Ar egzistavo jis mums tuomet išvis?..

Ar pameni akimirkas tas, kai negirdėdavome net laikrodžio garsiai mušančio valandas?..

Naktis… Panirdavom į ją dviese… Toji jos ramuma… Neegzistavo nieks tuomet aplink… Tik Tu ir aš toje tamsioj nakty… Ir ramūs vandenys aplink…

Lūpos tardavo sava eiga žodžius… Bet jie tiesiog skambėjo toje erdvėje… O tame skambesyje kalbėjosi mūs širdys… tyloje… galbūt pakuždomis… juk susitiko vėl… tiek amžių buvę paskirai…

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.