Tyra širdis

Nakty… su manimi kalbi…

Pajutęs, kad mintyse savose užsisukusi esu… Tu kalbini mane… Ir kai išgirsti… Kaltė…

Švelniu prisilietimu maną nuleistą galvą pakeli aukštyn… Nedrąsiai pažvelgiu Tau į akis… O Tu teištari: „Pažvelki į save.“ Suprantu, Tavose akyse galiu tikrą savą atspindį išvyst, neiškraipytą manom mintim…

„Kur ta kaltė tava?

Kad savą širdį atvėrei kuo plačiausiai žmogui tam? Kad kuo tyriausiai tikėjai juo? Kad visą savą laiką padovanojai jam? Ar kad naktimis net nemiegojai, nerimaudama dėl jo? O gal, kad su meile priėmei net ir nepagarbų elgesį tau?

Ar tasai tyrumas tavas… o gal meilė… dėl kurio iš jų esi kalta?

Tyresnės širdies už tavąją man sutikti neteko dar… Liūdna stebėt, kaip tu kaltini save… Niekuomet, girdi, niekuomet… Jau gana, ar girdi, jau gana… Išdalinki tas kaltes… Lai pasiima jas tie, kurių jos yra… Gana taip alinti save…“

Po žodžių šių nieko daugiau neištari tiktai… Švelniai, bet stipriai priglaudi… Sava ranka Tu glostai galvą man, o Tavas bučinys panardina į tokią ramumą… Tarytum užmaršty… sūpuojama bangų… Ir taip jauku… Ir pagaliau aš suprantu… Nors nieko Tau neatsakau… Bet Tu… nelauki atsako… Tik glausdamas dar ištari…

„Tokia tyra širdis… Ji daugeliui tarsi kliūtis… badanti akis… Būtent todėl jie trypti ją bandys… Bet aš su tavimi.“

Nuotraukos autorius: Tom The Photographer

Šaltinis: Unsplash.com

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.