Virsmas

Atgimusi iš pelenų

Miestas. Žengiu jo gatvėmis tyliai ir toje tyloje bandau išgirsti save. Praeidama pro vitrinas stebiu savo atvaizdą jose. Pavidalas mano juk visiškai tas pats… mąstau. Bet viduje… Aš atgimiau, esu tarsi nauja. Ir tai, ką pati padovanojau sau, už jokius, net viso pasaulio pinigus, nenupirksi niekados. Šioji dovana įstabiausia iš visų. Štai dabar aš tai jaučiu. Ją jaučiu, save jaučiu… šitoj gilioj, tamsioj, tylioj nakty. Tikiu Tavim, tikiu savim… tik patikėjus, kad galiu, pasiekiau, sukūriau tai aš, ką turiu. Pasirinkimas šis įvyko ne taip lengvai, skausmingai dar tuomet, bet su didžiausia viltimi širdy…

Širdis mana. Kai Meilė užgimė joje… Tikra… Švelni, tyra… Aš pakilau iš pelenų. Sklandžiau tarytum tarp Žemės ir dangaus. Suvokti, išjausti buvo tuomet labai svarbu, kokia dabar esu ir kaip naujai man į pasaulį žvelgt, naujai jau būt jame, gyvent…

Naujai… naujai jau gyvenu. Pasaulį įstabiausią savomis akimis aš jau regiu. Kiekvieną smulkmenėlę pastebiu, dėkinga iš visos širdies esu ir Meilę, stiprią, švelnią Meilę nuolatos jaučiu. Tas jausmas toks galingas, toks stiprus, kad, rodos, panorėjusi juo tiesiog pakelt galiu, iškelti iš duobės, jei panorėsi to…

Laikai mane už rankos ir Tavo akyse regiu… Jose Ji spindi… tarytum veidrody…

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.