1 rugpjūčio, 2016 by Donata

Kai praeitis šaukia

Eina metai, amžiai, tūkstantmečiai slenka. Užsimiršta viskas, lieka praeity.
Bet grįžta tai, kas jau patirta ir neišmokta vis.
Ir vėl naujai mes susitinkame visi. Senas grąžinam mes skolas ir baigiam užduotis kadaise pradėtas, tik prisiminti tenka jas. Vien žvilgteri atgal ir pamatai, kas, kur ir kaip. Tenai buvai ir tą sklaidei, susitikimas tas ir šis ir vėl atsikartoja jis.
Svarbu suvokti ir užbaigt, bet tuo pačiu neužsižaist….
Kiek daug gijelių gijų, vingelių vingių vinguriuoja, susipina ir vėl išsidėlioja… O išdėlioti galime tik patys juos, bet kaip tai pamatyt, suvokt, jei matymas labai ribotas, siauras kartais būna ir kaip tos galimybės neprarast, kitos jau galim neatrast…
Taip sukamės mes lyg pakliuvę į verpetą, dėliojamės mintis, jausmus atradę… Sugrįžę tie prisiminimai mums sudėlioja tam tikrus taškus, o kartais atvirkščiai – klaustukų eilę iškelia ir vėl į painiavą panyram ir tarsi iš bangų išnyram su suvokimu jau nauju, savim nauju – labiau jau pažintu ir atrastu – štai taip atrišinėjam mazgelius per ilgus, ilgus amžius sukauptus. Šitam gyvenime, štai čia, dabar naudojuosi atėjusia galimybe, juk gal vienintelė ji man duota… Bet juk ir amžinybė – ji yra ir ji šalia, tik leisk tu sau patekt į ją…

Tarp dviejų erdvių, laikų tarp dviejų prasilenkiam mes lyg tarpdury, kiekvienas eisim savu keliu, bet akys susidūrę dar turi daug ką pasakyt, lyg perduot amžinybę, kas glūdėjo viduje ir laukė susitikimo šio… Gyvenimo akimirką trumputę – mano akys su tavo akim, – tai sielų mūs pašnekesys. Perduoti tiek žodžiais mes negebėsim niekados, kai šneka sielos – lūpos tyli visados…
Kokia erdvė kurioj esi? Kokie keliai, kur nuves jie? Ką kalba sielos, ar girdi? Ar žodžiai tai, jausmai ar vaizdiniai? Ko susitikome šiandien?
Lyg spindulėliai žybčioja energijos srautai tik blykst ir blykst, ir blykst… Dėliojas viskas, verčias, sukas, užpildo tuštumą ir ten, ir čia spalvų tie deriniai ir viskas nejučia… mozaiką sielos mūs dėlioja, kaip tėtis tavas į mūšį išjoja ir taip negrįžta niekados, mama tau tik palieka ir dviese, jūs tik dviese, kuriat kūrinį savą su tėveliu širdy, kuris apgynė, išsaugojo jums tai, Visatą kuriat savą… tik štai netinka tai kažkam labai, išskirti nori jus visaip ir į jaunuolio plačiąją krūtinę skrenda ietis, mirtis šalia, alsavimas jos juntamas greta, akimirka viena ir… ietis sminga… bet iš tos širdies ne kraują, o meilę plūstančią regi… laikydamas ant rankų savą motiną… Ir išrėki tu jai: –Atkeršysiu už tai! Atsakymą štai tokį išgirsti: –Jeigu darysi tai, jie bus pasiekę, ko norėjo ir tai bus daug blogiau nei būtų jie gyvybę tau atėmę. Tuomet tu tapsi toks kaip jie – energiją tu tamsią skleisi… Turi pabaigti tai, ką mes pradėjom.