18 gruodžio, 2016 by Donata

Moters paskirtis kokia

Kiekvienai mūsų kaip atrast, suvokti ją?
Jei tai nelengva padaryti per save, pasidairykime aplink – į moteris kitas, vyrų mūs įsiklausykim, pasaulyje kas vyksta, pamatykim.
Kiek moterų, kokių ir kaip gyvena jos… prisimena ar užmiršo jos su kokia paskirtimi atėjo čion?
Susitikai štai išrinktąjį savą, paskui kurį per amžių amžius tu sekei ir dabarty jau atradai… ir…
Akimirka gyvenimo trumpa, kai užplūdęs džiugesys širdy, pakelia tave, jus drauge, o po to… tada…
Švelnumas tas ir džiugesys tasai rimsta, traukias… kaip kad tyla, blanksta upelio čiurlenimas džiugus… o ir… iš kur?.. randas užtvankos tos?..
Atsitrenkiam į „stogą“… nebėr kaip augt daugiau… kažkas neleidžia mūs viduj ir rangomės ir raizgomės toj „košėje“ savoj…
Kankiname save ir aplink kitus…
Tai gal štai toj gyvenimo akimirkoj trumputėj atsakymas mums ir yra… joje?..
Kas vyksta ten, tada?..
Kai Meilės įsupti pakylame link debesų…
Įsimylėjęs vyras, koks jisai?
O moteris pamilusi, kokia?
Žioruoja akys jųdviejų įsuptų jausmu ir, rodos, tuomet supranta jie viens kitą net be kalbų…
Ir vyras pasiryžęs viską dėl moters padaryt, žvaigždę iš dangaus nuskint… pakeist pasaulį dėl moters savos, dėl savos šeimos, bet ką ir viską iš Meilės tos sukurt, kad tik laiminga būtų ji.
Laiminga būtų ji…
Paklauskim vyrų, ko jiems reik iš mūs…
Kai bendrai kūrybai susilieja sielos dvi, kūnai du, gimsta įstabiausi kūriniai… Ir laimėj, meilėje jie būti sutverti…
Įkvėpki, jei tiktai gali…
Laiminga būki…
Meilingom akim savom švytėki jam…
Tik tiek?
Net tiek…
Įgyvendinki pilkoj tai kasdienybėj.
Ir ne mėnuliuku būki, nuolat keičiančiu savas fazes, o tapki jau saulute ir šildyk meile tu sava.