15 lapkričio, 2019 by Donata

Rojaus kūryba

Kartu… kas benutiktų vis vien kartu…

Kokia bebūčiau vis viena mylima esu…

Liūdna ar sunerimusi… Švelniai žvelgi vis viena į mane…

Kai liūdna, maną galvą prie savojo peties tik priglaudi…

Kai neramu, švelniai, bet stipriai apkabini…

Kiekvieną kartą žvelgdamas, žaviesi ir tari… žodžius savus… bet skamba jie… lyg ne žodžiai tie įprasti… jausmu, jausme Tavam jie tariami…

O jausmas toks, lyg į erdvę kitą mes įžengėme su Tavimi… Kurioj mintis, svajonė be trukdžių tampa kūnu ir kai jau tai prieš akis regi…

Erdvė, kurioj jau galimybės kitos, kitokios visiškai…

Ir joje… Tava tyra širdis… Ji krykštauja iš džiugesio tiesiog… pajutus tai…

Ir to švelnumo sau Tu mokai juk mane… kad neišdalinčiau viso jo, kad pasilikčiau sau, būčiau sau švelni… ir Meilės dar lašelį… sau…

Tu mėgaujiesi mano Meile Tau, bet tuo pačiu savuose delnuose man dalį Jos sugrąžini, kad pasilikčiau Jos ir sau, savos ir mylėčiau save aš vis labiau…

Trykšta Tavoji Meilė… žvelgi… Tu į mane… ir mano akyse regi… ne tik mane…

Tavasis laukimo džiugesys… ir kai žinai…

Tavose akyse matau jau pralekiančius ateities vaizdus…

Nei vieną akimirką, atrodo, nesiliauji svajoti apie tai… Kurti ateitį kuo nuostabiausią mūs…

Kūrėjas juk esi… o aš šalia Tavęs… žengiu…

Dievaičio vedama…

Keliaujame kartu…

Jau pakeliui mes Rojų kurdami…

Nuotraukos autorius: Renata Tupynamba

Šaltinis: Unsplash.com