5 rugsėjo, 2019 by Donata

Stiklo kalnas

Ant stiklo…

Slidu…

Kodėl aš panorėjau eiti juo?..

Į stiklo kalną kopt… kaip pasakoj toj…

Slystu žemyn… ir vėl stojuos ir kopiu aukštyn…

Vis vyliaus ilgą laik, kad išvysiu ištiestą ranką man…

Dabar jau supratau, kad buvo tai tik vyliai tušti… miražai… Svetimi?..

Bet niekuomet, girdi, niekuomet aš nenustosiu to daryt…

Ir Tu žinai… todėl nuramini, padrąsini mane Tu vis…

Pargrįžki, parkeliauk greičiau…

Širdies kvietimą manąjį išgirsk…

To jausmo Tau alsavimą… Pajusk jį iki pat širdies gelmių…

Virpu…

Ir virpesius Tavos širdies jaučiu…

Slidu… bet pasikausčiusi aš tuo jausmu toliau kopiu…

Žinau, viršūnėj susitiksim mes abu… Tiesiog dabar Tu kitame šlaite… Ir lygiai taip kvieti mane…

Tylu…

Ir būtent toj tyloj Tave girdžiu…

Nuotraukos autorius: Drmakete Lab

Šaltinis: Unsplash.com