Virpėjo rankos, džiūgavo siela…

Raudonis skruostus nudažė žaviai…
Stovėjome dviese… Erdvė net mirgėjo… nuo raibuliavimų energijų gausių… Jos sklido ir gaubė, įsupo visus… Jų širdys sušilo… Nuo to kaip džiugu…
Meilingas vėjelis, pagavęs tą jausmą šiltą, glostė plaukus tavus… Spindėjo… Ir saulė šypsojos išlindusi iš už debesų… Planetos sujudo… švytėti ryškiau jos pradėjo… tą jausmą jos atspindėjo… Taip gera, malonu ir smagu…

Tas tyras jausmas, koks jis įstabus… Kaip gera justi jį, pažint, tyrinėti įdėmiai… suvokt jo galimybes pagaliau…
Galia jame didi, bet kiek aprėpt sava mintim gebi…
Per jį šviesėja logika tava, tikrovę pamatai su juo, jame…
Žingsnius rikiuoji jau savus, tikslingus, konkrečius…
Ir į pasaulį naują žengt gali, neištirti kur plotai dideli… Savim kvieti, vedi…
Ir galimybės įvairiausios, nuostabiausios atsiveria jau prieš akis…
Su juo, jame… Išsisklaidau laike ir erdvėje… Bet tuo pačiu… ir vieniu su visu kuo tampu… Savim esu…

Parašykite komentarą

Your email address will not be published / Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.