8 rugsėjo, 2016

Tik siela gali būt laisva

O kas jei atmeti, neigi tu ją, tuomet ir tapti, būti laisvu negali…
Ir gniaužtuose materijos esi stipriuos, ištrūkt, išsivaduot iš jų nė negebi…
Tikrovėje gali… Kur ji?..
Suvokimą gilų pagaut turi, panirti iki pat šaknų ir ten atrasti jį ir neribot savęs tik proto suvokimu sausu…
Išlaisvinki ir jį tu pagaliau…
Kodėl aš taip sakau?
Juk ne kas kitas, tik mes patys nubrėžiam jam ribas, sustabarėja jis, tampa anei truputį nelankstus lyg senas senutėlis koks žmogus… Aptingsta jis… Nenori kitokio nieko jis priimt… Vaizdinys pasaulio jo tik toks yra, kurį kadais jis sudėliojo sau – tiksliau tu pats tai jo pagalba padarei ir tik į šį paveikslą tinkančias detales sutinka jis priimt…
Tik dulkė, vergas tu esi, negalintis nieko pakeist, sukurt… Neigi ar sutinki su tuo?
Nesutinki tu su tikrąja savo prigimtim, atmeti tu ją – neigėju taip tampi…
Stipru…
Žinoma, gali ir taip, tam ir duota juk tau laisva valia… Mintis tava, link ko tik pasileis, anksčiau arba vėliau materija ji virs… Ir liūdna… o gal ne visai… kad kyla ji tik asmenybės lygmeny… žinojimas, suvokimai sielos lygmeny seniai, seniai jau užmiršti… Sąmoningumą atstatyt gali, bet…
Žvelgi tu į pasaulį tokiu žvilgsniu dažnai…
Koks žiaurus pasaulis tas, čia negalima niekuo pasitikėt, Meilės čia nėra visai, baisu man čia gyvent.
O juk gali žvelgti ir kitokiom akim…
Pasaulis toks švelnus ir rūpestingas, mylintis aplink, džiugus, paprasta, lengva, gera jame man būt, gyvent.
Tikrovė nuostabi yra, ji laimei, džiaugsmui, Meilei sutverta, o tu laisvai renkiesi, kokį savą pasaulį susikurt joje.

∼ Skaityti Toliau ∼

8 rugsėjo, 2016

Išjaust puikybės triumfą

Saldu… Mėgaujuos aš tuo, triumfu saldžiu… Reikšmingumas pramuša visas ribas… žodžiai tie keisti lauk virsta iš gerklės…
Taip, gerai… Tie niekingi padarai…
Vienodai man ant jų, ant jų visų…
Noriu užvaldyt, valdyt, turėt, šoksite pagal mane, aš nuspręsiu ką.
Turite mane mylėt, man paklusti, man tarnaut, viską juk geriausiai aš žinau.
Tu? Kas toks? Kažką sakai? Žinai? Na, na, na…
Nori pats kažką nuspręst? Nejau? Kaip aš? Nieks nevyksta be manęs. Ne, ne, ne…
Būki atidus, bet toks nesi, todėl aš visiškai rami.
…Štai kokia ta ji, draugė mūs brangi…

∼ Skaityti Toliau ∼

8 rugsėjo, 2016

Imsiu ir nuskrisiu aš į tolį, kažkur, pakilusi aukštyn…
Atsakymą platybėj toj surasiu ir čia parnešiu. Tau įteiksiu jį… kaip laišką užmirštą seniai… paklydusį platybėse Visatos jau ilgai.
Atverski jį, skaityt pradėk…
Kas surašyta ten, įsidėmėk…
Rašau jį siela tau sava…
Įdėmiai…
Sklandžiai…
Muzika Visatos skamba tam laiške…
Ir atkuri tu ją siela sava…
O instrumentai tavo, tai tavi jausmai…
Naudotis kaip jais ar išmanai…
Spindėti ima tavo akys atkartodamos jausmus, sieloj išjaustus… Lyg veidrody jose atsikartoja visa juk Visata… Džiugu stebėti jas… Stebėti patyrimus tuos, jausmus… Kiekvienas juk žmogus… tą laišką perskaitęs atgaivinti savyje galimybę turi… Ką?.. Tu perskaitysi jame…
Tavim, tava… Savim, sava…
Meilingai sukurta…
Tyrumo kupina…
Linksmomis raidėmis sudėta… Žavinga ir džiugi knyga…
Ir juk nereik jos taip toli ieškot… ji ne slapta…
Esu čia tam, kad ją atkurt, bet sugebėsiu ar…
Tik laišką dar skaitau…

∼ Skaityti Toliau ∼

8 rugsėjo, 2016

Apsaugoti tave aš atėjau

Ir tavoje gelmėj aš panirau. Atsitokėjau taip staiga, kad net išsigandau, ką aš darau, juk to neplanavau…
Savas mintis, ketinimus savus tu aiškiai išsakei, aš sutikau.
Nieks kitas tuo metu negalėjo tau duoti to, tik aš. Kodėl? Tai tu jau supratai.
Dabar tu jau saugi ir man ramu visai, tad atsitraukti jau ramiai galiu, ką turėjau, jau atlikau.
Pabudo jau tavy galutinai, turėjo kas pabust ir sutvirtėjo tai tikrai.
Apsaugojau aš tai, apsaugoti turėjau ką, kas buvo pažeidžiama labai.
Silpnume tavam buvau užuovėja tava, tą mažulytį, silpnutį daigelį užstojau aš nuo vėjo atšiauraus. Ir tą švieselę, dar mažutę, kursčiau kaip tik išmaniau.
Dar laiko tau daviau, kurį bandei tu iš savęs atimt – gana jau save spaust – atgniaužiau aš tavas rankas ir išlaisvinau jose suspaustas vadžias, dabar jau eina, teka viskas sava vaga, be to, spaudimu kuriamo sunkumo – švytėti vis labiau imi. Savim, savim ir tik savim gyvent imi.
Apsaugot nuo tavęs pačios…
Apsaugot nuo sprendimų tavo priimtų…
Apsaugoti nuo tavo galimų klaidų…
Apsaugot nuo agresijos sunkios…
Savim nešiau, daviau…
Smagu, kad many tai atradai ir priėmei su tokiu lengvumu, džiaugsmu, su dėkingumu nuoširdžiu.
Saugu, saugu, ramu, ramu… ramybės kupina erdvė visa…
Apsaugoti tave aš atėjau…

∼ Skaityti Toliau ∼

8 rugsėjo, 2016

Pereit pragarą turi, kad ta patirtimi, išjautus visa tai, praėjus jo visus ratus, galėtum jau pasidalint

Pirmasis žingsnis visame kame, nuo ko prasideda visa kaita, sau įsivardinti, suvokt, kokiam taške esi, kas netinka tau jame ir kuo nori tapti, būt, gyvenimą kokį nori kurt savim.
Žingsnelis, rodos, menkas, bet būtent jis, būtent jam pakankamai drąsos reik turėt, atrast savy. Juk nemalonu yra pripažinti, visų pirma sau, kitiems tai dar sunkiau, kad problemų liūne ir nuolat kartojamų klaidų dabar tu gyveni, baimė klyst lyg pančiai veržia kojas ir rankas, o pripažint savas klaidas, vadinasi, su sava saviverte susidurt – atsilaikysi ar prieš ją, nes tikrai juk paprasčiau „krūmuos“ savuose sėdėt ir nosies nė iš ten nekišt.
Problemų turi gal kažkas, tik ne aš.
Bet jei žengi, tuomet tu jau gali, pasiruošęs tam esi.
Ketinimą suformulavus ir garsiai jį išsakius, energija ima plūst į jį, jei noras eit link to kyla iš širdies. Vien protu norėdamas iš vietos netoli pajudėsi, energijos tame nebus… tarsi tuščia vieta… dar viena butaforija… ir vėl kuri tu ją…
Energijos srautai… suka, įsuka, kelia, pakelia, išjudina, įaudrina virsmus… virstu, verčiuosi nuo kojų ant galvos, nuo galvos ant kojų ir vėl aukštyn kojomis esu…
Pragare gyvenu… Sunku, be galo sunku akis praplėšt ir pripažint… Skęstu, dūstu ir ašarom springstu… Virpulys siaubingas kūną krečia, suvokimai širdį varsto lyg strėlėm ir kai atsiduriu mėšliniausiam aš rate… išprievartavus jau save… ir panikoj baisioj nuo rankų tų stiprių… visiškoj duobėj esu… susidūriau ir perėjau viską, ką tik išmaniau… pagaliau save jau atkračiau…
Kai savą dugną pasieki, tuomet belieka iš ten lipt…
Ir noras, jau pagautas širdimi, stiprėja jis. Kol dar pati silpna esi, palaikymo sulauki, kad imtum tu tvirtėti ir drąsiai žengt pirmyn.
Per slenkstį nemalonų teko žengt, ten suklupau nesyk, bet… nebebijau jau klyst… štai aš tokia netobula ir man drąsu tai pasakyt.
Į naują pasaulį įvesta… Švelnia ranka…

∼ Skaityti Toliau ∼